Blog (Single Entry)

Lašalas

02Sep
  • Lašalas

– Na, važiuojam?
– Sveikas, aga, varom. Aišku, poryt matematikos egzaminas, bet reikia juk galvą pravėdint. – atsakė Justo brolis Vytautas.
– Gerai, tuomet pajudam apie trečią valandą.

Padedu ragelį ir baigiu visus darbus skyriuje. Beliko tik atiduoti išrašus, dar kartą permesti paskyrimus. Budinčiam jau pasakiau, kas ir kaip, tad galiu lėkti. Uj, labai džiaugiuosi. Ne tik dėl to, kad pavyko anksčiau ištrūkti iš ligoninės, bet ir dėl to, kad ryt ir poryt – laisva. Vis dėlto, kitais metais reiks pasiimti atostogas, nes kelias paskutines dienas teko gerokai pasikankinti negalint ištrūkti prie upės. Nors, žinoma, negalima pykti dėl darbo grafiko, nes ne visi gali pasigirti laisvadieniais vidury savaitės.

Parminu namo, greitai dar kartą susitikrinu visus daiktus, ar viskas sudėta. Meškerė, ritė, keli nauji pavadėliai, valas pasaitėliams, musės, flotantas – minimumas žūklei. Žinoma, apatinės kelnės, bridkelnės su batais ir marškiniai – jau kuprinėje. Belieka iš po spintos išsitraukti tentą, kilimėlį ir miegmaišį, susimesti puodą ir puodelį, maisto ir kavos. Viskas tvarkingai sudėta, kai išgirstu skambant telefoną. Žmona. Aišku, dar tik pora savaičių po vestuvių, tad dar sunku priprasti prie naujo statuso. Che che, aišku dėl poros dienų žūklės viskas seniai sutarta. Paskambino tik palinkėti gerai praleisti laiką.

Išsiverdu kavos, tačiau nespėju nė gerai cukraus išsimaišyti, o Vytautas jau čia. Ką gi, bus tos kavos, metas prie upės. Sėdam į senučiuką opelį, kuris mus vežiojo po visus Lietuvos ir ne tik jos kampelius. Nors iš raidžių ant bagažinės beliko tik “Ve…tra”, bet tokio patikimo automobilio dar neteko matyti. Justas, gyvatė, povestuvinėje kelionėje Maldyvuose, traukia neūžaugas tunus po penkiolika kilogramų. Mes užtai jo mašina naudojamės. Išvažiuojam iš miesto, kaip tik prieš kamščius. Pakeliui sustojam dujų, kartu ir alaus po pora skardinių pasiimam. Nors mudviems alkoholis nėra brolis, bet norėsis jo paskanauti prie lauželio.

Važiuodami šnekamės bendromis temomis apie gyvenimą, mokslus, ateities planus. Hm, keista. Nes su Vytautu pažįstami jau seniai, gal devynerius metus. Kadangi jis dabar dvyliktokas, tai tuomet jis buvo dar visai pyplys. Žūklė jam nerūpėjo visiškai. Tik futbolas, kompiuteriniai žaidimai ir mokslų vengimas. Tačiau kaip jis pasikeitė! Dabar su tokia aistra pasakoja apie savo nuotykius su šapalais kaime, rimtai pasakoja apie būsimus planus ir svaigsta apie Poliarinį Uralą. Branda keičia žmones. Tad neveltui ir egzaminai taip vadinasi.

Sėkmingai nuriedam nuo pagrindinio kelio į vietinės reikšmės žvyrkeliuką ir galiausiai pasiekiame visišką šunkelį, vedantį į niekur. Na, taip atrodytų daugumai paprastų žmonių, o žvejus šis keliukas atveda prie upės. Ganėtinai reikšmingas tikslas. Oras tipinis antrąjai gegužės pusei: tvankiai karšta, ramu, nė vėjuko, nors kažkur tolumoje lyg ir kaupiasi lietaus debesys, dungsi dundulis. Tipiškas lašalų oras. Visomis juslėmis jaučiu, kad jie skris. Tik nežinia ar gausiai, kaip reaguos žuvys, nes pirmieji pasirodė dar praėjusią savaitęs, tad galim ir nieko įspūdingo nepagauti.

Persirengę ir pasiruošę įrankius leidžiamės miško takeliu upės link. Nuo šlaitelio tarp medžių spindi vanduo. Vakaro šveisa išryškina ir virš jo plėvesuojančius kelis lašalus. Matyti pustuzinis apsiuvų, bet nieko įspudingesnio. Pati upė nusekusi. Pernai tokiu pat metu gerokai veržlesnė buvo. Šykšti žiema pagailėjo sniego, o ir pavasaris buvo labai sausas, tad daugelyje upių situacija prasta. Išėję į pievelę matom kelis šokančius lašalus, tačiau dauguma dar ramiai tupi žolėje arba ant pakrantės medžių lapų.

Nusileidžiam į vietelę, kur pernai patyriau kas yra lašalai ir didieji upėtakiai. Žvejojom su Justu, aš nuėjau aukščiau, o Justas liko žemiau, kur seklumos pereina į gražią gilumą su akmenimis ir dideliu rąstu. Aš ramiai nusileidau prie vandens ir iškart maždaug už penkių metrų nuo manęs, aukščiau akmens, plaukinatį lašalą pradangino ganėtinai mažas ratilas, tačiau bangos išdavė tikrąjį žuvies dydį. Ujujujujujuj… Rankos ėmė drebėti ir sunkiai sekėsi užmesti lašalą: jis nukrisdavo per daug tai į vieną, tai į kitą pusę. Galiausiai, gal kokiu trečiu metimu, musė nutūpė pusmetriu aukščiau upėtakio – ten, kur ir reikia. Laikas, rodos, sustojo ir kiekvienas musės nuplauktas centimetras atrodė kaip metras. Įtampą nutraukė iš vandens išlindusi nosis, įsiurbusi putos ir kelių plunksnų kratinį. Kertu – svoris lyg akmuo. Staiga margašonis suprato klastą ir leidosi bėgti prieš srovę. Tai buvo vienintelis kartas, kai pajutau, kad antrukas gali būti per menkas daiktas, nors vėliau teko sugauti ne vieną didelį upėtakį. Dviejų metrų ilgio ir dviejų dalių senukas Vision 3zone sulinko iki pat ritės, vos spėjau atleisti valą, žuvis nuplaukė dar kelis metrus prieš srovę. Kaip ūmai viskas prasidėjo, taip staiga viskas ir baigėsi. Valas atsipalaidavo ir sukrito prie kojų. Nutraukė – tokia buvo pirma mintis. Bet ne, pasirodo, atsikabino.. Velniava, TOKS upėtakis. Eeina peklon. Žinoma, nesusilaikiau nepažėręs ir rusų kalbos perliukų. Va čia tai lašalas, kaip mūsuose šį laiką vadina muselininkai.

Nuo tos dienos vis prisimenu tą upėtakį. Ir šį kartą mintis apie jį neramino, todėl nesusilaikiau nepabandęs gražiosios vietelės aukščiau akmens. Juo labiau, kad ir dabar kažkas bulktelėjo. Vis dėlto, žuvis masalą ignoruoja – gal pasibaidė. Na ir bala jo. Nusprendžiam keliauti žemyn, kur taip pat gyvena ne vienas didelis upėtakis, o čia galėsime grįžti vėliau. Pakeliui per pakrantės pieveles pastebim vis daugiau šokančių lašalų, tačiau jie kol kas prie upės nesiartina. Įspėju Vytautą, kad čia gali būti bebrų urvų ir reikia būti atsargiam. Tik ištaręs žodžius pats įsmengu griovin, apsidilginu rankas, apsidaužau kelį, bet džiaugiuosi, kad kotas sveikas ir rimtų traumų pavyko išvengti. Prie upės vingio Vytautą palieku kiek žemiau, kur yra greitesnė srovė ir šalia ano va medžio gyvena upėtakis. Bent jau pernai gyveno. Vaikinas jau pats moka padoriai mėtyti, tad belieka palikti kelis lašalus, kurių, beje, taip ir nesugebėjau šiemet prisirišti.

Einu aukščiau. Čia pernai pagavau pusmetrinį upėtakį. Dabar ramu. Lūkurijuoju apie penkiolika minučių, bet duobė rami. Lašalai kol kas dar pievoje. Vis tiek nusprendžiu pamėginti laimę, apmėtau duobę iš visų pusių ir po truputį slenku aukštyn, tačiau įspūdis toks, kad čia žuvies nėra. Apgaulingas, žinoma, įspūdis, bet ką jau padarysi. Grįžtu pas Vytautą, o šis užtiko kiršliukus ir bando juos suvilioti. Po kelių pravedimų žuveliokas drąsiai paima tinkamoje vietoje pravestą lašalą. Pirmas gyvenimo kiršlys. Rimtas įvykis, ne kasdien nutinkantis. Nors žuveliokas vos siekia kokius 25 cm, tačiau kiek laimės žmogui jis suteikia. Net ir paprasčiausi dalykai gali atrodyti kaip žygdarbiai, jei tinkamai nusiteiksi.

Nuspredžiame eiti aukštyn po truputį apmėtant perspektyvias vietas. Nors taktika nėra pati geriausia, bet nieko kito nebelieka, nes lašalai kol kas dar neskrenda virš upės, o žvejoti norisi. Taip eidami pagauname dar kelis kiršlius, tik šį kartą jau didesnius. Aš einu greičiau, nes nesistengiu nuosekliai žvejoti, o daugiau ieškau aktyvaus bulkuotojo, apmėtau tik gilesnes duobes, todėl judu greičiau. Ilgainiui Vytautas atsilieka, aš jo dar palaukiu kelias minutes, bet, nusprendęs, kad jam ten visai neblogai sekasi, nueinu aukščiau.

Dideliam posūky, kur iš abiejų krantų suvirtęs pustuzinis medžių, o aukščiau yra nedidelė nuopila, pamatau ratilą. Vieta gan sudėtinga, nes žuvis anoje pusėje, o mus skiria stiprios srovės ruožas. Bet antru metimu palieku pavadėlyje pakankamai laisvės ir žuvis drąsiai griebia lašalą. Kertu – pirmasis šiemetinis upėtakis. Nors ir ne pats didžiausias, bet užtai stiprus kaip velnias. Iškart leidžiasi žemyn, lenda po rąstu, vos pavyskta sulaikyti. Gerai, kad pavadėlis 0.20 mm – su plonesniais neverta nė žaisti. Po kelių ryžtingų šuolių šiaip ne taip pavyksta pakišti graibštą po margašoniu. Nors upėtakį teko sugauti ne vieną, tačiau kaskart jie sugeba nustebinti savo grožiu. Sakyčiau, kad net per daug gražis žuvis, visa išmarginta juodais, raudonais, rudais, balkšvais taškais, dengiančiais rudai auksinį kūną. Tikras margutis, bet jau atsigavęs, veržlus, visai ne toks kaip per Velykas.

Greitai nufotografavęs ir paleidęs žvaigždžuvę, einu toliau. Vytautas vis dar kažkur žemai. Matyt, lėtai šukuoja vandenis ar žaidžia su kiršliais. Bala nematė, reikia eiti, nes jau ir lašalai virš upės. Praeinu kelias gražias vietas, tačiau nesulaukęs bulkuotojų, pasiekiu ir tą pirmąjį akmenį. Rodos, mačiau ratilą ir rimtas bangas. Palaukiu. Taip, tikrai žuvis. Prisėlinu, metimas, pravedimas. Velnias, žemiau akmens srovė greitėja ir būtent virš žuvies lašalas ima brėžti vandens paviršių. Dar kartą bandau, tik šį kartą metimo pabaigoje kotą kelis kartus kresteliu į šonus ir valas sukrenta vingiuojančia gyvatėle. Visgi net ir teisingai pravedus lašalą, juo niekas nesusidomi ir nustoja bulkuoti. Bala nematė, vis tiek nepanašu, kad čia pernykštis monstras.

Aukščiau klevo ana upelio puse eina pagilėjimas, kur tupi ne vienas upėtakis – jau iš tolo prie kranto prisispaudę ratilai. Viduryje bulkuoja kiršlys. Greičiausiai. Trys skirtingos žuvys. Pateikiu lašalą arčiausiai esančiai, kibimas žaibiškas, tačiau pakirsti nepavyksta. Dar kartą liesti musę atsisako. Tas pats nutinka ir su kitomis žuvimis. Keista. Matyt, išrankesni pasidarė ir be atodairos masalų nebegriebia. Nors jau kelerius metus naudojame tik lašalus su ant adatos surištais kūneliais ir jie visuomet pasiteisina, tačiau bent jau šioms žuvims kažkodėl netinka.

Saulė jau nusileido. Išeinu į pievą, kur upė išseklėja ir teka tiesi kaip styga. Viena kita nedidelė bulkelė, tačiau nepanašu, kad verta bandyti. Štai tas posūkis, kur pernai pagavau 50 cm margašonį, o kitą dieną tą pačią žuvį sugavo Justas. Cha, viduryje duobės nuvilnija tokie ratilai, kad pirma mintis buvo apie bebrą. Bet ne, prislinkus arčiau aiškiai pamatau milžinišką žuvį, kuri drąsiai griebia vienadienės patelę. Rišu naują lašalą, valas ore, keli mostai stengiantis neužkabinti už nugaros pūpsinčių krūmų, musė ramiai nusileidžia gerokai aukščiau upėtakio. Masaliukas ramiai plaukia, CDC sparnai lyg laivo burės styro virš pustos kūno. Po muse blyksteli auksinis žaibas, pasipila purslai, kertu ir musė paskui valą skrenda už nugaros. Po paraliais, per greitai pakirtau. Kitu pravedimu pasikartoja tas pats. Dar kartą užmetus, upėtakis pakyla, bet apsisuka taip ir nepagriebęs masalo. Reikia keisti lašalą. Tik bėda ta, kad nesugebėjau papildyti dėžutės normaliais masalais. Nors ir turėjau laiko (tiesą sakant, ištisus metus), tačiau kažkodėl pritrūko ūpo. Žinot, kaip būna, tai darbo daug, tai žvejoti reikia, tai kelionės, tai tuščias laiko leidimas internete. Vienu žodžiu, apsileidimas. Todėl dabar belikę lašalai yra nuskurę, kažkokie nei šiokie nei tokie. Ir gal net kiek mažoki. O gal per dideli? Nelieka nieko kito, tik keisti juos vieną po kito ir siūlyti duobės karaliui. Pirmais pravedimais pakyla, pasižiūri ir vėl nusileidžia. Nelemti lašalai!

Aukščiau, kitoje pusėje, vos per kelis centimetrus nuo pakrantės žolių pamatau dar vieną ratilą. Metimas gan tolimas ir musė privalo praplaukti tiksliai virš žuvies, tad pavyksta ne iš karto. Tačiau sulaukiu kelių kibimų, nors ir vėl negaliu niekaip pakirsti.

Ima temti. Gal kokią valandą tupiu duobės. Žuvys kyla vis rečiau. Aš jau antrą ar trečią kartą iš eilės rišu tuos pačius lašalus. Dažniausiai nesulaukiu jokios reakcijos, tik kartais pamatau, kad po muse vanduo šiek tiek suraibuliuoja. Matyt, vėl pakyla, pasižiūri ir apsisukęs grįžta į savo buveinę. Nieko nepadarysi, šį kartą esmė – musėse. Neturi musių, eik namo. Tą ir darau. Juo labiau, kad ir Vytautas kažkur dingo, taip ir nepavijęs manęs.

Grįžtu prie mašinos. Vyciokas jau čia. Per vakarą sugebėjo suvilioti kelis kiršliukus, tačiau rimtesnių žuvų taip ir nematė. Gaila. Matyt, miško ruože kiek mažiau lašalų buvo. Bet laimės pilnos kelnės. Jam labai patiko upė, žuvys, žūklė. Gerokai skiriasi nuo kaimo upės, kur karaliauja pelkės, dumblas, nendrės ir šapalai (aišu, pastarasis dalykas labai žavi). Dar turime laiko, tad ryt tikrai vaikinas sugaus pirmą gyvenime upėtakį.

Stovyklą įrengiame pamiškėje esančioje pievelėje. Čia ir pernai stovyklavome. Aš statau tentą, Vytautas renka malkas. Tentui tereikia surasti tinkamo ilgio pagalį, kurių čia apstu. Ištempi kampus, centre įstatai apie 120 cm kuolą ir viskas. Belieka patiesti kilimėlius, kurie, žinoma, yra tik nugaros ilgio. Žemiau užteks kurpinės su hermomaišu. Jei nori bent truputį mažesnį svorį nešioti, reikia išnaudoti kiekvieną turimą daiktą. Laužas jau rūksta. Vandens iš upės atsinešėme poroje tuščių butelių. Trijų litrų šiandienai ir rytui turėtų pakakti. Užkaičiu vandenį ir jam užvirus sudedu makaronus. Šį kartą jie dar ir su padažu. Skanu, velniškai skanu. O prie jų čirška kelios dešrelės. Aišku, tokios vakarienės nepalyginsi su šiaurietiška, kai suvalgai bent kilogramą kiršlių, bet juk nėra būtinybės skersti žuvų, kai maisto daugiau nei pakanka. Jau vėlu, o ir nuovargis daro savo, tad tesugebam išgerti po skardinę alaus ir krentam miegot.

DSC_4085-2 copy

DSC_4090-2 copy

DSC_4097-2 copy

DSC_4103 copy

DSC_4112-2 copy

***

Rytas šiek tiek apniukęs. Nelijo, bet dangus aptrauktas debesimis. Penkta valanda. Vėloka šiek tiek, bet kažkaip sunku gegužės naktimis itin anksti atsikelti, nes ir taip nueini miegoti gerokai po vidurnakčio. Kaičiam kavą, kuri galutinai praveiko miegus ir net patinimai po uodų įkandimų sumažėja. Kad negaištume laiko su koše, kepam dešreles. Dar įkertam po šokoladą ir dar po vieną pasiliekam priešpiečiams. Metas judėti.

Prie upės atsiduram apie šeštą. Kad ir kaip norėtum susisukti greičiau, bet rytiniai ritualai užima nemažai laiko. Pabandom duobę kur vakar turškėsi didysis upėtakis, bet žuvis greičiausiai tūno savo slėptuvėje. Nors lašalai neskrenda, tačiau bandome laimę vis šukuodami potencialias vietas. Kertam per krūmynus ir pievas kelis posūkius – tiesiai į Maironio duobę. Tokį vardą pernai davėme vienam upėtakiui, kurį pavyko tik kelis kartus pabaidyti. Apie vardo kilmę reiktų pasakoti ilgą istoriją, bet ji susijusi su kelione į Maironio gimtinę. Kad ir kaip ten būtų, palikęs Vytautą gražioje sraunumėlėje, kur pernai pagavau labai gražų upėtakį, einu pas Maironį.

Sekluma žemiau duobės, kur pernai ne aš vienas mačiau didelę žuvį, rami. Apmėtau jo buveinę prie šakų. Nieko. Prvedu lašalą po medžiu kitoje pusėje. Tuščia. Mesteliu musę į patį duobės vidurį. Musė nepraplaukia nei metro, kai iš apačios inyra žuvies šonas ir su muse nasruose dingsta atgal. Kertu – yra. Ujuj, koks stiprus. Keli ryžtingi šuoliai, pastangos pasislėpti po medžiu, bandymas susipainioti žolėse, bet viskas veltui. Graži kova, tačiau antrukas užgesino visus smūgius ir žuvis atsiduria graibšte. Jėga! Tačiau tai toli gražu ne Maironis. Žuvis graži, bet siekia “tik” apie 40 cm. Maironis – gerokai stambesnis. Tradicinė greita fotosesija ir margis grįžta atgal į duobę.

Einame toliau. Čia sraunumos, kur tik viena kita potenciali vieta. Seklumas išvis greitai prabrendame. Vytautui parodau duobelę tarp dviejų skersai upės nuvirtusių medžių. Čia tikrai gyvena upėtakis. Jau pirmo pravedimo metu žuvis pakyla, tačiau nepasiseka sėkmingai pakirsti. Vytautas dar kelis kartus bando, tačiau pasikartojus tam pačiam scenarijui, upėtakis kažkodėl nebesidomi muse. Duodu lašalą pakeitimui, o pats nueinu šiek tiek toliau.

Kitoje upės pusėje nusvirusi ieva, o priekyje jos rastas. Susidariusiame kapmutyje pastebiu mažą ratiliuką. Viską pasako nuvilnijusios bangos. Žuvis rimta. Užmesti pavyksta iš pirmo karto ir tuoj pat musė tuoj pat pradingsta ratile. Pakertu, upėtakis tikrai didesnis nei pirmasis. Jis leidžiasi aukštyn, stengiasi palįsti po rąstu, tačiau aš jam to padaryti neleidžiu. Dar keli ryžtingi bandymai bėgti, tačiau valas kaip kulka šauna į krantą. Nu čia dabar kas? Pasirodo, atsilenkė kabliukas. Kad jus kas kur, rupūs miltai. Nesuprantu. Juk dar ne tokius upėtakius, šapalus ir meknes pavydavo sėkmingai ištraukti, o dabar ėmė ir atlinko. Matyt, begulėdami dėžutėje suseno, jei tai įmanoma. Aišku, viela ne pati storiausia, bet anksčiau kabliai atlikydavo.

Ateina ir Vytautas. Gaila, jam upėtakio sugauti taip ir nepavyko. Besikalbant ir nagrinėjant likusį pustuzinį lašalų, paaiškėja, kad dėžutėje liko tik vienas lašalas, surištas ant normalaus kablio. Ir tas per šlapias, kad teisingai plauktų (pirmasis šiandienos upėtakis sugautas ant jo). Staiga tiesiai prieš mus, po alksnio šakomis, pamatom dar vieną ratilą. Vos keli metrai aukščiau pabėgusio upėtakio slėptuvės, ganėtinai atviroje vietoje, tik pridengtoje nusvirusių šakų – tikrai bus kiršlys. Kadangi metimas sudėtingas, Vytautas bandyti nesirįžta, palieka šį darbą man. Aišku, musė įsikabina į šakas ir tenka bristi jos išlaisvinti. Iki žuvies kokie pustrečio metro. Neabejotinai išsibaidė. Bet, galvoju, reikia vis tiek pabandyt. Iš čia pavyksta užmesti musę ten, kur reikia. Užtenka vien pavadėlio ilgio. Iš gelmės iškyla tamsus siluetas ir ramiai, be jokio įtarimo, praryja lašalą. Jautresniam žvejui gal net ašarą išspaustų toks patiklumas. Kertu – žuvis kiek smulkesnė nei bėglys. Tačiau svarbiausia tai, kad čia upėtakis! Nieko sau! Negana to, kad medžioja tokioje vietoje, tai dar ir nesišsibaidė manęs. Kovoja kaip divyris, tačiau nelemti pasenę kabliukaivėl paveda. Prakeikimas!

Prieikia šiek tiek laiko nurimti. Tačiau kartėlis trumpas ir nelabai racionalus. Vienintelis praradimas – nuotrauka. Juk vis tiek žuvis būtų tuoj pat keliavusi atgal. O smagiausias dalykas – ją suvilioti. Be to, gyvenimas kupinas gerokai rimtesnių netekčių, kad vertėtų dėl pabėgusių žuvų sielotis.

Įdienoja. Debesų šydas nuslenka kažkur rytų kryptimi ir išlindusi saulutė smagiai pakaitina. Gerai, kad upės slėnis tankiame miške, tad mes visuomet esame pavėsyje. Lašalų, žinoma, nesimato. Nors virš vandens skraido viena kita apsiuva, praplaukia pavieniai mažieji lašaliukai, tačiau jie į paviršių žuvų nesuvilioja. Tenka šukuoti vieną duobę po kitos, ieškoti aktyvių žuvų. Taip praeiname vieną posūkį po kito. Apart kelių kiršlių, nieko gero nesugauname. Tačiau Vytautą ir šie džiugina. Rodos, žuvys, nedidelės, tačiau tas ryžtingas jų kibimas ant sausos musės – būtent tai, kas įtraukia į muselinę ir gali niekada nebepaleisti.

Iš miško išlendame į pievą. Saulutė smagiai svilina. Bridkelnėse, nors ir kvėpuojančiose, bet karšta. Vytautas išvis su guminėmis. Visi tą etapą praėjome, tai žinome koks tai malonumas. Nuoširdžiai užjaučiu, bet pagelbėti nelabai kuo galiu. Pievoje srovė kiek sulėtėja ir atsiranda gilių duobių. Vienos tokios gilumos pražioje nuvirtęs per visą upę guli senas alksnis. Jo šakos kaip tik išsikeroja per vidurį upės ir gaunasi toks savotiškas langas, uždengtas iš visų pusių. Vienintelis priėjimas – iš kamieno pusės. Kaip tyčia pamatau gerą ratilą. Upėtakis – šimtu procentų. Ir dar koks! Na ir vietelę išsirinko, šmikis. Tenka bristi į kitą pusę, sėlinti iki rąsto, šiaip ne taip ant jo užsiropšti ir lyg kokiam katinui (tiesa, gerokai peraugusiam, nerangiam ir dar su bridkelnėm) and keturių sėlinti kuo arčiau lango tarp šakų. Pavyko. Dabar reikia pataikyti užmest. Pirmas pravedimas – nieko. Velnias, išbaidžiau. Antras kiek arčiau kelmo, jau norėjau kelti musę, kai nuvilnijo didžiulis ratilas. Ech, nepakirtau. Dar vienas pravedimas. Vėl ryžtingas ratilas ir anam gale pajuntu rimtą priešiningą. Bet ilgai džiaugtis netenka, nes, pasirodo, tai kiršlys. Gan rimtas, gal 38 cm, bet vis tiek tikėjausi juk upėtakio. Ir dar tokioje vietoje…

Dar paeiname kelis šimtus metrų, apmėtome perspektyvias duobeles ir rąstelius, bet apart mažų kiršliukų niekas daugiau nekimba. Jau ir gerokai įdienojo. Metas grįžti atgal. Pakeliui sukaistame kaip kiaulės, bet nieko čia nepadarysi. Vasara. Įdomiausia tai, kad nusprediu važiuoti ir aš namo. Vytautas, žinoma, privalo grįžti ir mokytis toliau. O aš.. Na, kažkaip užteko ir vienos puikios dienos. Juk ne prilupti balėją žuvų reikia. Svarbu, kad lašalai dar skrenda, o juos noriai valgo dideli upėtakiai.

DSC_4087-2 copy

DSC_4122-2 copy

DSC_4131-2 copy

DSC_4133-2 copy

DSC_4137 copy

DSC_4143-2 copy

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *