Ateini prie upės. Prie jos esi antrą kartą gyvenime. Vėl ten pat. Įdomu, nes ji gerokai pasikeitusi po praeito karto. Vandens mažai: kur buvo gilios sraunumos, dabar juokingi sėkliai. Va, ten, kur praėjusį kartą pagavai upėtakį, dabar žemių lopinėlis. Ką gi, matyt, bus nelengva žūklė.

Du draugai patraukia aukštyn, o tu žemyn. Nors, rodos, eini per tas pačias vietas, kaip ir praėjusį kartą, tačiau dabar esi vienas ir gali ramiai ištyrinėti kiekvieną upės lopinėlį. Juo labiau, kad ji dabar lyg nuoga moteris, net, rodos, kiek susigėdusi, nes matai visas duobutes, pačias slapčiausias vieteles…

Taip eini lėtai mėtydamas wolly buggerį į tikėtinas upėtakio slėptuves. Ėch, graži duobelė, bet tuščia. Tikrini kitą. Ir ten nieko. Žemiau prasideda sekli rėva, kurioje jau pradėjo stiebtis žolės. Įdomu, koks vaizdelis čia bus vasarą. Tačiau ištolo, ties akmeniu, pamatai bulką. Uch, gal jau margašoniai sukilo. Nors oras ir vėsokas, tačiau skrenda viena kita apsiuva, net kelių rūšių lašaliukai. Jei neapleidžia entomologinės žinios, kažkas panašaus į Hptagenia sulphurea ir Baetis atstovus. Visi vabzdžiai 14-16 nr. Tokio dydžio Adamsas tikrai sueitų. Tačiau toliau ryžtingai droži su bugeriu.

Metimas už akmens ir anam gale kažkas sustabdo musę, kerti ir jauti, kad priešininkas – visai neblogas žuveliokas. Bet po kelių sekundžių paviršiuje pasirodo tapras. Tfu, kad tave kas kur… Draudimas juk dar. Bet, matyt, jau išneršę bus. Ką jau padarysi, kimba, tai kimba. Juo labiau, ant strymerių…

Thumallus thumallus

Metodiškai iššukuoji duobelę, kurios krašte yra rastelis. Staiga, masalui nuplaukus nuo jo gerą metrą, išnyra juodas šešėlis ir nė nesuvoki kaip pakerti. Yra. Uch, smagus, laksto po duobę, šokinėja. Jėga. Visai kitas reikalas, iškart jaučiasi, kad upėtakis. Ir visai gražus. Negali atsistebėti, kaip tokio grožio žuvis gali gyventi upėje. Tegu ir toliau joje gyvena laimingai.

Eini žemiau. Vienur sekasi, kitur ne. Rodos, prieini idealią duobę, kurioje tikrai gyvena monstrinis upėtakis, tačiau tai užmeti ne ten, tai masalas užsikabina už šakos ir atkabinimo operacijos metu tikrai išbadai viską, kas plaukioja keliolikos metrų atstumu. Tačiau vienoje visai niekuo neišsiskiriančioje vietoje po rasteliu bugeriuką timpteli žuvis ir tau pasiseka pakirsti. Jauti, kad vėl padoresnis priešininkas nei kiršliai, kuriuos, neiškentęs jų nuolatinio bulkavimo, pagavai kiek aukščiau sausa muse. Taip, gražuolis upėtakis. Šį kartą kiek mažiau taškuotas ir kiek mažesnis, tačiau ne ką mažiau kovingas.

Antras

Iki vakaro daugiau taškuočių nepamatai, tačiau nesusilaikai nepagavęs kelių kiršlių. Tik bulkuojančių. Žinai, kad tai nuodėmė, kad dėdė Laimonas išmes tave iš forumo ar bent jau gausi įspėjimą, tačiau bala nematė. Atkalbėsi po dešimt kartų Jock Scott receptą pagal Kelsoną ir Tannatą, suriši penkis Adamsus bei tuziną Elk Hair Kedžių (kirtis ant ų), ir tyliai tikėsis, kad tau bus atleista.

Sunku ir atsiminti, kada dar teko pasimėgauti tokia nuostabia diena, bundančia gamta ir puikia žūkle. Matyt, pamiršai, kad ir Lietuvoje yra nuostabių vietų, kuriose nė karto nesi buvęs, kad yra žuvų, kurias pagauti sunku ir dėl to įdomu. Kaip sakė Izaokas Waltonas, “sick of being well”.

Nuostabus jausmas grįžti į sveiką protą.

2 COMMENTS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.