Blog (Single Entry)

Putoranai 2013. V dalis

19Mar
  • Putoranai 2013. V dalis

Rugpjūčio 27, antradienis

Miegoti buvo šilta, tačiau visai nesmagu: užmigti buvo sunku, visi daug kartų nubusdavome. Taigi ryte jautėsi nuovargis. Tačiau galimybė išsivirti pusantro katiliuko košės labai nudžiugino – vis tiek ne savo atsargas naudojame, o ir Valera kruopas tik šunims šerti naudoja. Nors mėsos su taukais vos po trečdalį šaukšto gavosi, tačiau tokios sočios ir skanios košės dar nevalgėm.

Po pusryčių pririnkome Valerai malkų, prinešėme vandens į pirtį. Nusiprausti būtų nuostabiausias dalykas pasaulyje, tačiau labai pavargome nuo naujojo mūsų draugo kompanijos, tad nusprendėme negaišti dar vienos dienos ir iškeliauti. Žinoma, prieš tai už 550 rublių nusipirkome keturis (!!!) kilogramus miltų, pora kilogramų kruopų, apie pusantro kilogramo cukraus, šiek tiek sodos ir arbatos. Toks maisto atsargų papildymas mus tiesiog išgelbėjo, nes buvo likę vos trys buteliai košės, ir tie nepilni. Apie tokį kiekį miltų galėjome tik pasvajoti!

_MG_7710

Ežero pabaigą pasiekėme per pusantros valandos, o nuo ten jau srovės nešami nuplaukėm žemyn. Pabandę laimę mažame ežeriuke ir keliose įlankėlėse, pagavę vos vieną mažą lydekaitę, leidomės toliau iki pirmosios rėvos, kur įteka intakėlis. Nusprendžiame pabandyti laimę ir vos po kelių metimų Peteriui kažkas praryja musę. Iš vandens purslus ištaškiusios raudonos uodegos uodegos suprantam, kad tai taimenis! Filmuojam, fotografuojam, o Peteris ištraukia gražuolį upių vilką, kiek pasigroži ir paleidžia atgal.

70

DSC_1359 (Medium) DSC_1375 (Medium)

 

Užkandę vėl bandome laimę ir netrukus Justo paviršiumi traukiamą pelės imitaciją pagriebia dar vienas taimenis. Kiek mažesnis, tačiau ne ką mažiau gražus ir džiuginantis. Po to, pilni azarto ir tikėjimo nuosekliai prašukuojame ilgą upės atkarpą, tačiau bergždžiai. Vis dėlto, nė kiek nenusimename, nes kelionės tikslas pasiektas, galima ramia širdimi keliauti namo. Tik iki namų dar toli…
Stovyklą įkuriame šalia sėkmingos duobės esančiame miškelyje. Vakaro išvada: duona – tai nuostabus dalykas. Paskutinis kepaliukas vertas 10 iš 10 balų, tik gal kiek druskos per daug. Beje, miegoti palapinėje yra išties nuostabu!

Rugpjūčio 28, trečiadienis

Plaukiame žemyn neskubėdami, gražesnėse vietose vis ieškodami taimenio, tačiau be rezultatų. Tiesa, aukščiau Nevodakito Justas pamato paviršiuje kažką sugriebusį taimenį, tačiau jo pagauti nepavyksta.

Įdomu, kad pastarosiom dienom kiek palijo, tad upė pasidrumstė, šiek tiek pakilo. Nors kol kas didelės įtakos tai nedaro, tačiau žemiau situacija gali būti prastesnė.

Kiek žemiau Nevodakito randame trobelę. Tikėjomės čia aptikti maisto, bet mus aplenkė meška ar ernis, nes viduje vaizdas labai prastas: viskas išmėtyta, išvartyta, visur voliojasi įvairiausi rakandai, knygos, laikraščiai, žurnalai. Nors labai nejaukiai trobelės vidus atrodė, tačiau nusprendėme viską sutvarkyti ir naktį praleisti čia.

DSC_1383 (Medium)DSC_1425 (Medium)DSC_1400 (Medium)

80

Tai vienas geriausių mūsų sprendimų. Išvalius šiukšles, viską sudėliojus į vietas, iššlavus grindis, užkūrus krosnelę ir užkalus polietilenine plėvele langą, ant gultų užtiesus čia pat rastus elnių kailius, trobelė tapo labai jauki.

82

Pasišviesdami sena žibaline lempa vakarojome prie stalo, valgėme žuvį ir duoną, gardžiavomės girtuoklių uogiene, kurią galėjome sau leisti gerokai pasaldinti, nes radome 5 kilogramus cukraus. Gaila, kad visos kruopos ir kiti produktai buvo suvalgyti dar prieš mums ateinant. Sprendžiant iš likučių, čia buvo daug perlinių kruopų, miltų, žirnių, cukraus. Bet ką padarysi, toks jau tas gyvenimas taigoje…

79

Rugpjūčio 29, ketvirtadienis

Tai pirma diena šiame žygyje, kai pasiliekame toje pačioje vietoje antrai nakvynei. Kadangi trobelėje labai jauku ir gera, o plaukti liko vos 100-120 km, tai leidžiame sau pailsėti, pasimėgauti šiluma.

Po pusryčių nusprendžiame patikrinti, kas yra didelėje metalinėje dėžėje, gulinčioje ant grindų. Pasirodo, ten elektros generatorius! Apie valandą bandom jį užvesti, tačiau nesėkmingai. Gaila, kad nė velnio nesuprantam apie variklius ir jų remontą. Ėch, nieko naudingo gyvenime taip ir neišmokom… O juk ne kartą turėjome galimybę stebėti, kaip taisomi varikliai. Tačiau netraukė ta technika niekada. Bet va, niekada negali žinoti, kokių žinių gali prireikti. Atsiduri vidury taigos, randi generatorių, bet sutaisyti jo nesugebi.Taigi pakrauti baterijų fotoaparatams ir kamerai nepavyko, tad energiją teks taupyti.

Diena – pilna siurprizų! Pirmiausiai, Peteris iškepė duonelės, tokios, kad net geriausioms kepykloms iki jų toli. Ji net labiau primena bandelę nei duoną. Tada nusprendžiame išsikepti kotletų, nes randame mėsmalę, tad prisigaudę kiršlių greitai paruošiame sočius pietus. O tada! Justas, užsiropštęs į palėpę, randa miltų ir aliejaus! Labiau sektis tikrai negalėtų… Prisikepam duonos tiek, kiek suvalgyti pajėgiam.

83

Vakare prisikūrename, kad labiau primintų pirtelę nei trobelę, ir išsimaudome lediniame upės vandenyje. Lauke minus du, tad jausmelis nelabai koks, šaltis iki pačių gludumų smelkia.

Rugpjūčio 30, penktadienis

75

Ryte dar labiau atšalo, visi augalai pasidengė šerkšnu. Gražu…

76

Po vakarykščio poilsio atsigavome tiek fiziškai, tiek dvasiškai ir, susikrovę mantą, išplaukiam ieškoti svajonių žuvies. Vis bandome labiau patikusiose vietose, tačiau nesiseka… Tikrai nelengva žvejyba. Reikia labai daug apmėtyti, daug laiko tam paaukoti. Tačiau po mėnesio žūklės, ryžto lieka labai nedaug. Visai neįdomu šukuoti ištisus plotus. Galiausiai bandome tik ties intakais, tačiau ir ten nieko gero nepagauname.

86

Plaukti labai smagu, šviečia saulė, miškai aplinkui po truputį įgauna rudenines auksines spalvas. O kiek kiršlių ratilų… Sunku ir apsakyti. Iš proto išeitų kiekvienas muselininkas, pamatęs tokius kiršlių šokius. O kažkada taip buvo ir pas mus… Gal net dar geriau. Reikia tikėtis, kad gal kada nors dar taip bus ir Lietuvos upėse.

Pakeliui pamatome vilką. Tai pirmasis ir vienintelis pilkis, kurį matėme šios kelionės metu. Bet esam tikri, kad jie mus matė ne kartą.

Iki vakaro pasiekiame didelį intaką, o mus paveja iš šiaurės atslinkę žemi debesys, kartu su savimi atnešę lietų. Įkuriame stovyklą, po tentu sukuriame laužą ir vakarojame. Keista nejausti alkio, netaupyti aliejaus ir sviesto.

Rugpjūčio 31, šeštadienis

78

77

Atsibundame gerokai anksčiau, nei turėjome keltis. Tai daryti priverčia šaltis, miegmaišiai turbūt “susigulėjo” ir nebeatlaiko rytinio šaltuko. Iškišus nosį iš palapinės atsiveria puikus vaizdas, visi mūsų daiktai palikti lauke, medžiai, krūmai ir uogienojai pasitraukę storu šerkšno sluoksniu. Beprotiškai garuojančioj eupėje teka saulė. Šalnos būta tikrai stiprokos. Bandome vilioti taimenius mėtydami sunkius strymerius tirštame rūke, tačiau ir vėl nesėkmingai.

74

Šiandien plaukti upe vėl tikras malonumas – maloniai šviečia saulutė, gėrimės nepakartojamomis rudeninės taigos spalvomis. Net nepastebime kaip įveikiame 20 kilometrų ir pasiekiame dar vieną Kotuj intakėlį. Čia bepietaudami, pamatome kitame upės krante aukštai ant skerdžio stūgsančios trobėlės surūdijusį skardinį stogą. Nuplaukiame ten patikrinti – pasirodo tai labai sena ir smarkiai apleista medžiotojų trobelė. Langai išdaužyti, durys išlaužtos, aplink mėtosi šiukšlės, seni sutrūniję tinklai. Viduje sudaužytos žibalinės lempos, viskas kaip reikiant sujaukta. Ir vėl šleivakojo darbas. Susikonstruojame langus iš plastikinės plėvelės, įstatome išlaužtas duris, užsikuriame mažytę krosnį ir vėl turime puikią pastogę nakčiai, juolab, kad gresia tikrai šalta naktis.

Besitvarkydami randame skardinę kakavinio kondensuoto pieno! Et, gaila, kad meška bandė ją suvalgyti, tačiau pavyko tik prakąsti vieną skylutę, tad toje pusėje pienas supelijo ir pasidengė kieta pluta. Tačiau kita pusė liko sveika ir, kaip įsitikinome, valgoma! Tai tiesiog neralu! Mes kelias dienas prieš tai svaigome svajodami apie kondensuotą pieną ir juokavome, kad būtų šauno jo rasti.
Kiekvieną kartą radę trobelę, be galo apsidžiaugiame, mėgaujamės šiluma ir pastoge. Visa tai pakelia nuotaiką, bet dažnai susimąstome kodėl. Turbūt ne dėl to, kad palapinėje miegoti labai blogai. Tokios trobelės šiek tiek primena namus, jų jaukumą ir…šeimą.

Ši naktis giedra ir vidurnaktį, mus nustebino trumpam danguje pasirodžiusi šiaurės pašvaistė.

Rugsėjo 1 diena, skmadienis

Miegojome keistai. Iš pradžių buvo labai karšta, bet vėliau pasidarė baisiai šalta. Trobelės čia greitai įšyla ir greitai išleidžia šilumą. Ryte, pakuojantis daiktus, išgirstame netoliese praskriejantį sraigtasparnį. Matyt, turistus skraidino. Tik keista, kad sekmadienį…
Išplaukus pradeda lyti. Tokiu oru tik kur nors prie židinio knygas skaityti ir valgyti obuolių pyragus. O mes plaukiam. Kitos išeities nėra. Stiprus priešinis vėjas taip pat nepadeda.

Per keturias valandas pasiekiame pirmąjį intaką, tačiau vandens jame nėra, tad plaukiam toliau. Netrukus kairiajame krante pamatome kažkokį mėlyną objektą. Ogi tai palapinė! Šalia stūkso naujai statomos trobelės užuomazga, yra apverta valtis, daugybė pakabintų tinklų. Sustojame apsižiūrėti ir papietauti. Žmonių aplink nematyti. Palapinės centre stovi krosnelė, aplink ją išsidėstę trys gultai: nuo žemės pakeltos lentos, ant kurių pakloti elnių kailiai. Randam ir įvairių rakandų, ir maisto likučių. Kaip galima buvo palikti keturis kepalus duonos supelyti? Baisu…

Šniukštinėdami po valtimi randame statinę, o joje… Net sunku apsakyti… Meduoliai, vafliai, šokoladai, grikiai, makaronai, saldainiai, sriubos, kondensuotas pienas… Nesuvokiama sėkmė! Mes nė sapnuoti nesapnavome, kad galima rasti tokį lobį. Nors sąžinė ir graužė, kad imame svetimą maistą, tačiau negalėjome atsispirti. Kaip galima palikti kondensuotą pieną ar grikius, kai mėnesį apie juos svajoji ir tuomet randi vidury taigos?! Be to, viskas priklauso žmonėms iš Čirindos, kur ir traukiame, tad pažadėjome, kad už viską sumokėsime radę šių turtų šeimininkus.

Šioje vietoje į Kotuj upę įteka trys upeliai, todėl nusprendžiame šioje vietoje dar pabūti ir nuodugniau patyrinėti apylinkes. Be to, nuo čia iki Čirindos kaimo vos 60 km, du trečdalius kurių sudaro gan normalus kelias, jei tikėtume Andrejaus žodžiais. Taigi daugiau nebeplauksime, o pažvejoję žygiuosime į civilizaciją. Žygiui turime pasiruošę šiek tiek atsargų, kurių pakaks 4-5 dienoms.

DSC_1964 (Medium) DSC_1959 (Medium)

DSC_1911 (Medium) DSC_1937 (Medium) DSC_1927 (Medium)

Rugsėjo 2, pirmadienis

Po šventinių pusryčių tuščiu katamaranu, pasiėmę tik meškeres ir foto įrangą, nusileidžiame iki trečiojo, paskutiniojo intako. Juo kylame aukštyn. Praėję 4-5 km, radę keletą gražesnių vietų, tačiau nieko taip ir nesugavę, leidžiamės žemyn. Bet gerai tai, kad diena pasitaikė reto grožio! Ruduo atsiskleidė visu gražumu, mat visi maumedžiai tapo skaisčiai raudoni, o po jais girtuoklės ir keružiai pasidabino rausvai rudais atspalviais. Sulutė dar labiau paryškino spalvas ir leido mėgautis nuostabia taigos gamta. Žinoma, vakarop subjuręs oras neleido pamiršti, kad esame už poliarinio rato.

Deja bet tenka pripažinti, kad čia tamenių nėra per daug. Matyt pagrindinės šių žuvų laikymosi vietos yra gerokai žemiau, juk upė teka dar daugiau nei 1000 kilometrų žemyn, kol įsilieja į jūrą.

DSC_1685 (Medium) DSC_1752 (Medium) DSC_1774 (Medium) DSC_1828 (Medium) DSC_1873 (Medium)

87

DSC_1897 (Medium)

Rugsėjo 3, antradienis
Poilsiadienis

Dienotvarkė labai paprasta, skirta jėgų kaupimui prieš žygį:
8:00 Kėlimasis.
9:30 Pusryčiai (pyragas su kondensuotu pienus, kava, košė, šokoladas).
10:00 Arbata.
10:30 Poilsis.
12:00 Pietūs (makaronų sriuba, kndensuotas pienas).
13:00 Popiečio miegas.
16:00 Pavakariai (girtuokių pyragas, kondensuotas pienas, arbata ).
17:00 Laisvas laikas.
19:00 Katamarano džiovinimas.
20:00 Vakarienė (makaronų sriuba, arbata neribojamai).
22:00 Ramybė.

Rugsėjo 4-11 dienos

DSC_1991 (Medium) DSC_1997 (Medium)

 

DSC_2015 (Medium) DSC_2091 (Medium)

90

 

 

 

89

Susipakuojame daiktus ir pajudame, mūsų kelias veda palei intaką, kurio aukštupyje pereisime kalnus, kur turėtume rasti visureigių kelią. Priešaky laukia 60 kilometrų, ketiname juos įveikti, per 5 dienas. Tačiau žygiuoti padeda puikus oras ir beprotiškas namų laukimas, todėl visą atstumą nupėdiname viso labo per 3 dienas.

92

DSC_2144 (Medium)

DSC_2149 (Medium)

DSC_2219 (Medium)

DSC_2206 (Medium)

94

93

DSC_2243 (Medium)

DSC_2274 (Medium)

DSC_2276 (Medium)

Tiesa, lengva nebuvo, elnių takeliais kopėme į kalną, gavome ir sniego, ir pelkių iki kelių, tačiau viską atpirko jausmas, kai pamatėme Čirindos žmones.

95

Tik atvykus į kaimą mus pasitiko valkataujančių laikų būrys. Žemaūgiai evenkų žmonės į mus žiūrėjo kaip į ateivius iš kito pasaulio. Iš tiesų taip ir buvo…. Vietiniai net nežinojo to kaimo, kuriame prieš 37 dienas pradėjome savo žygį.
Neįtikėtinas sutapimas – sužinome, kad sraigtasparnis į Turą atvyksta už 2 vakandų ( Pagal grafiką MI-8 atskrenda kartą per savaitę). Tačiau taip jau susiklostė oro sąlygos, likimas ir rusų “nenuspėjamumas”, kad sraigtasparnio kaime laukėme dar penkias dienas. Per tą laiką susiradome draugų, buvome vaišinami elniena, pjovėm malkas, ėjom į pirtį, sužinojom daugybę įdomių dalykų apie vietinių gyvenimą, papasakojom apie mūsiškį.

97

98

99,2

Vienas žmogus išsiskyrė iš kitų. Tai buvo apie 50 metų vyras, žilais plaukais, ilgais ūsais ir barzda lyg burtininko.

102

Jis mums davė nenaudojamą mažą trobelę, kur galėjome gyventi visą tą laiką iki skrydžio. Jis mažai šnekėjo. Atnešdavo sušalusios elnienos gabalą, padėdavo ant stalo ir nieko nesakęs išeidavo. Turi penkis vaikus, gražiausią namą visame kaime, kasdien tikrina tinklus šalia esančiame ežere ir ruošia žuvies atsargas žiemai savo šeimai. Tiesa, jis neturi abiejų plaštakų ir pėdų, nes jas nušalo prieš daugybę metų medžioklėje sugedus sniego motociklui. Spaudžiant 70 laipsnių šalčiui, jam teko grįžti 60 kilometrų iki namų. Pasirodo tai tas pats žmogus, kuris stato trobelę prie Kotuj upės, ir kurio palapinėje miegojom ir valgėme maisto atsargas… Pasiūlėme jam sumokėti už visa tai. O jis atsakė ne! Nes senovės dievai supyks ant jo. Jis maistą palikto tundroje tam, kad jei kažkam prireiktų, galėtų jį radęs išsigelbėti. Nes niekada negali žinoti, kada pačiam prireiks pagalbos. Pasisėmėme iš jo dvasios, gerumo, stiprybės, užsispyrimo, ir išskirtinio požiūrio į gamtą.

99

104

Epilogas

105106

Taigi baigėsi mūsų kelionė. Tikimės, kad jums patiko skaityti aprašymus ir nepavargote nuo nuolatinių minčių apie maistą. Tačiau rašėme apie tai, kas tuomet buvo svarbu, nes viskas, ką sudėliojome į straipsnius, yra mūsų pačių parašyta kelionės metu. Detaliai neaprašinėjome nei žygio į Čirindą, nei laukimo joje, nei Turos nuotykių, Krasnojarsko, nes tai tik smulkmenos. Vis dėlto, į tokias vietas nusigauti sunku, o išsigauti dar sunkiau.
Nors pagavome vos du taimenius, nė kiek dėl to nesigailime, jei svarbu būtų pagauti žuvį, į keliones visai nesileistume. Žuvis yra tik simbolis, tikslas, kurį bandai pasiekti, bet svarbiausia tai, kas įvyksta, ką išgyveni keliaudamas nuo vieno taško iki kito. Lygiai taip kaip ir visas gyvenimas.
Kelionės metu įvyko daug. Ne viską pavyksta čia aprašyti. Tačiau norėtume pagerbti Andrejų, kuris, kaip sužinojome Čirindoje, mirė taip ir nepasiekęs savo tikslo. Jis, rugsėjo pirmosios dienos ryte, šiaip ne taip dasikapstęs iki Diupkuno ežero, išsikvietė gelbėtojus, tačiau jie jam padėti jau nebegalėjo… Tikimės, kad jis nugyveno nors ir trumpą, tačiau kupiną nuotykių gyvenimą.

107

Comments

  • Roman

    Super :) Viskas puikiai, tik gaila Andriejaus.. Lauksiu kitų reportažų, esate šaunuoliai. Perskaičius norisi it pačiam kur lėkti, žvejoti,keliauti. Gaila neteko susipažinti su jumis niekados, manau ne trupučio nesigailėčiau :) Nuostabu:)

    • Laurynas

      Ačiū. Manau, kad kada nors gal ir susipažinsim :-) keliauti smagu, daug pamatai sužinai.. O Andrejaus labai gaila...

  • Vycia

    Sauni kelione buvo ! Tik apmaudu kad tundra Andrejaus nepagailejo...

  • Antanas

    Nu vyrai pakeliavot! Susiskaitė laabai skaniai, kažkas tokio! Baltu pavydu :))

  • Paulius

    Liuks, ačiū, kad dalinates, smagu ir įdomu buvo skaityt, matyti gražias foto, pabaiga tik kiek nustebino.

  • laschius

    Jo,turesit ka anukams papasakot...Malaciai ir dziugu,kad senoves dievai Jums buvo palankus.

  • Laurynas

    Ačiū visiems. Džiugu, kad patiko. Labai tikiuosi, kad įkvėpėm kitus keliauti, tyrinėti. Dar tiek daug reikia atrasti, o gyvenimas toks trumpas!

  • vygantas

    O taip baigėsi jūsų sutiktam rusui ( jei dar nežinote) : http://alp.org.ua/?tag=%D0%BF%D0%BE%D0%B3%D0%B8%D0%B1-%D0%B0%D0%BD%D0%B4%D1%80%D0%B5%D0%B9-%D0%B4%D0%BE%D0%B1%D1%80%D1%8B%D0%BD%D0%B8%D0%BD

    • Laurynas

      Ačiū už nuprodą. Sužinojom apie jo mirtį Čirindoje... Siaubas. Tą sraigtasparnį girdėjome sekmadienį, rugsėjo pirmą. Mes jį labai įlalbinėjom keliauti kartu su mumis... Na, toks žmogus, tola jo tikslas buvo. Negalima taip..

  • Tadas Davidavičius

    Ačiū už įspūdingą kelionės dienoraštį. Jį skaitydamas pasijutau tarsi irgi su jumis būčiau keliavęs ir kartu prisiminiausavo pačio keliones. Būtų įdomu pamatyt kelionės video. Keliaudamas irgi šiek tiek filmuoju ... (www.keliautojupuslapiai.lt)

  • Tadas

    Ačiū už gerą kelionės dienoraštį. Jį skaitydamas tarsi kartu keliavau su jumis, ir prisiminiau savo paties keliones. Būtų įdomu pamatyt kelionės video. Aš ir pats keliaudamas šiek tiek filmuoju...

  • j

    aciu kad dalinates! labai idomu skaityt buvo!

  • Egle

    Pralindėjau jūsų blog'e savaite - po kasniuką , nes niekaip nesinorėjo nutraukti tokio malonumo - keliauti kartu po tundras, upes, kalnus.... Linkiu nueiti visus gyvenimo kelius ir sužvejoti gyvenimo žuvį.

    • Laurynas

      Ačiū. Tikiuosi, kad pavyko bent kelis žmogeliukus įkvėpti tokiems pat žygiams. O gal greičiau net dar didesniems!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *