Blog (Single Entry)

Putoranai 2013. III dalis

20Jan
  • Putoranai 2013. III dalis

Rugpjūčio 13 d.
Žygio pėsčiomis pradžia.

Nakvojome prie Jaktali ir Dulismaro santakos ant aukšto skardžio, nuo kurio matosi kriokliai, bei vienoje upės pusėje išdegę miškų plotai: didžiuliai, juodi ir vis dar smilkstantys. Ryte ilgai bimbinėjame gerdami kavą, arbatą, kepdami blynus ir net paskaitinėjame Haklberio Fino nuotykius. Užtrunkame pakuodami daiktus, nes viską reikia gerai apgalvoti. Planas buvo žygiuoti po kelis kartus, vis grįžtant atsinešti į dvi dalis padalintų daiktų. Bet nusprendžiame, kad tai užims itin daug brangaus laiko, kurio ir taip nemažai neplanuotai praradome kelionės pradžioje. Todėl šiaip ne taip sudedame viską į tris kuprines, kurių svoris gavosi išties solidus – apie 40 kilogramų kiekviena.

Prieš iškeliaudami dar stabtelime šalia krioklio, ten nusifotografuojame, pafilmuojame ir pagauname 4 solidžius kiršlius, kuriuos čia pat ant laužo iškepame su visais žvynais. Tai puikus būdas kepti žuvį. Nupjaunama tik galva, pilvas neskrodžiamas, o mėsytė išsitroškina viduje ir lieka visos sultys. Belieka tik nuimti odą, pabarstyti mėsą druska ir pipirais – delikatesinis patiekalas. Prikirtę žuvies iškeliaujame.

Jaktali ir Dulismaro santaka

Jaktali krioklys

Gardziai kepti kirsliai

Keps bobute bandutes

Padruskinam, papipirinam

Lazda - svarbiausias atributas

Žygiuojame lėtokai, bet užtikrintai ir ėjimo greičiu esame patenkinti. Dažnai tenka perbridinėti upę, kopti į kalną apeidinėjant aukštus skardžius ir brautis pro krūmynus, karts nuo karto pasidžiaugiant puikiai išmintais briedžių takeliais, kurie, kad ir kaip bebūtų gaila, dažniausiai nuveda į visiškus šabakštynus.

Per tris valandas nušlepsim 7 km iki kairiojo intako. Kadangi pirmąją dienos pusę pratinginiavom, o lauke jau temsta, nusprendžiame įsikurti čia. Pakeliui nežvejojame, tačiau gali būti, kad su žuvimi situacija bus prasta, nes per tokius krioklius ji tikrai neperplauks.

 

Rugpjūčio 14 d.,
Tarpeklis

Naktį buvo velniškai šalta. Bent jau Laurynui ir Justui. Sintetiniai miegmaišiai, nors ir pritaikyti gerokai šaltesnėms sąlygoms, jau susidėvėjo ir naktimis darosi vis šalčiau miegoti. Kaip mes pavydime Peteriui, kuris miega beveik nusiklojęs savo pūkiniame miegmaišyje… Gerai, kad bent jau rytiniai darbai padeda sušilti. Šiandien diena bus kitokia – pirmoji rimto žygiavimo diena.

Cia geriau nenukristi

Aukstyn i Jaktali aukstupi

Tarpeklis ties Jaktali intaku

Thymallus arcticus

Kirsliai!

Taparas

Gardi kirsliu ir grybu uzkelpele

Pradžia nebloga. Kartais upė priartėdavo visai šalia stataus kranto ir palei ją eiti buvo labai nepatogu bei gan pavojinga. Kelis kartus Laurynas atsiskiria nuo grupės ir kerta kampą per kalno šlaitą: ten ėjimas gerokai patogesnis, tačiau reikia paaukoti nemažai jėgų, kad užsiropšti keliasdešimt metrų į statų šlaitą. Per kelias valandas nukeliaujame iki tarpeklio su intaku. Čia vėl ėjimas palei upę apsunkintas, tad Laurynas nusprendžia eiti aplink, nors Justas su Peteriu lieka šalia upės, nes kitos kalvos pusės nesimato, o ten gali būti status šlaitas. Tai buvo lemtinga dienos klaida. Justas su Peteriu ilgai kabarojasi pakrante ir galiausiai susirūpina, kad kas nors galėjo nutikti Laurynui. Pradeda jo ieškoti, o Laurynas aplenkęs juos ir niekaip nesulaukdamas, eina atgal. Taip vėl prasilenkiam ir užgaištam daugiau nei valandą vieni kitų ieškodami. Kvailas sprendimas buvo išsiskirti, tad nusprendžiame daugiau taip nebedaryti.
Tačiau šiame tarpeklyje yra gražių duobučių, kurios viliote vilioja jose pamėginti laimę sugauti kiršlį. Jau pirmo pravedimo metu musę griebia stambus taparas. Valio! Nebūsim alkani ir pietums kepsim žuvį! Smagiai pažvejoję, pavalgę ir šiek tiek pafotografavę judame tolyn.

Popietinis ėjimas sunkus. Pradžioje einame lėtai, nes kelias laisvas tik palei upę, nors ir nėra pats patogiausias. Tuomet brendame į kitą pusę ir kopiam į šlaitą. Miške žygis palengvėja ir pagreitėja, tačiau pradeda lyti ir vėl darosi labai sunku. Matyt, ir nuovargis dėl tokių sunkių kuprinių daro savo. Samanos tampa slidžios it ledas, tad pakaitomis griuvinėjame, nors ir kaip stengiamės eiti kiek įmanoma atsargiau. Galiausiai ima temti, esame permirkę iki paskutinio siūlelio. Nusprendžiame įkurti stovyklą, nes eiti toliau būtų kvaila vien dėl to, kad galime susižeisti, o tuo atveju iš čia išsigauti būtų labai sudėtinga.

Jei ne ta kvailystė su išsiskyrimu, būtume šioje vietoje pietavę… Tačiau iš po žemų debesų  kartkartėmis išlenda kalnai – pagrindinis mūsų tikslas. Bent jau nebe taip toli iki jų liko.

 

Rugpjūčio 15 d.
Eksači

Peter

Rytas, kaip ir naktis, drėgnas ir žvarbus. Tačiau po truputį judėdami sušylame. Žygiuojant net karšta darosi. Kuprinė slegia vis labiau, ne kartą išsidrebiame paslydę ant samanų. Viskas, daugiau niekada nekeliausime su tokiomis absurdiškai sunkiomis kuprinėmis. Gana!

Vis dėlto, per kelias valandas pasiekiame Jaktali intaką Eksači, kuris mums bus kelias į kalnų perėją. Čia pietaujame. Justas prigaudo kiršlių. Museles noriai griebia pusmetriniai gražuoliai, visi kaip sukirpti – stambūs, įmitę spalvingi, o nugarinis pelekas didesnis už delną. Teorija, kad upių aukštupiuose kiršliai patys stambiausi, vėl pasitvirtina. Žvejojant apima jausmas, kad esi pirmas žmogus gaudantis šioje vietoje, nes turistai iki čia užklysta tikrai ne kasmet, o duburiukai tiesiog verda nuo kiršlių.

Pirmyn narsuoli

Kur po galais mes esam???

Eksaci tarpeklis

Kontempliacija ties zemelapiu

Polisio akimirka

 

Kildami upelio pakrante aukštyn, palipėjame aukščiau į kalną nes palei pat vandenį eiti neįmanoma dėl aukštų skardžių. Neilgai trukus prieiname gilų, stačiais krantais kanjoną su 10 metrų aukščio kriokliu viduryje. Pagal žemėlapį, to neturėjo būti, trumpai sudvejojame, ar tikrai esame toje vietoje, kaip galvojame. Tačiau aplinkiniai kalnai atitinka žemėlapyje esančius, todėl išvada viena – rusų kartografai pamiršo ar patingėjo šį kanjoną pažymėti. Viena laimė, kad mes einame mišku, o nesileidžiame šiuo upeliu žemyn, nes lauktų labai nemaloni staigmena. Iki vakaro nukeliaujame dar apie 8 km, iki pirmojo intako kairiame upelio krante. Vieta čia labai graži ir jauki, tad ramiai vakarą praleidžiame prie laužo, ragaudami kiršlį, duoną ir arbatą.

Rugpjūčio 16 d.
Persiritimas

Šiandienos planas – pasiekti Čiutuki upelį, įtekantį į Deloči, Kotujaus intaką, esantį jau kitoje kalnų pusėje. Tačiau iki jo mums kulniuoti 16 km, perlipant kalnus.

Einasi labai neblogai. Sunku pasakyti, kas tai nulemia. Gal jau prisitaikėme prie kuprinių svorių, gal vietovė palankesnė ėjimui. Greitai kertame ir antrąjį upelį ir dar kiek pažygiavę pasiekiame miško pabaigą. Gražu buvo stebėti, kaip palengva žemėja medžiai ir galų gale, kalnų viršuje, išnyksta, juos pakeičia samanos ir uogienojai. Aukštis čia maždaug 700 m virš jūros lygio. Iki pietų pasiekiame upelio išsišakojimą, kur pasukame į kairę. Prasideda kopimas gan stačiu šlaitu per nestabilius ir slidžius akmenis. Laimė, aukščiausią perėjos tašką pasiekiame be incidentų.

_MG_6731 (Medium)

_MG_6734 (Medium)

_MG_6736 (Medium)

_MG_6745 (Medium)

_MG_6753 (Medium)

_MG_6759 (Medium)

Čia, mūsų maršruto viduryje, apima nuostabus jausmas: atsiveria neaprėpiami akmenynų plotai, tolumoje matosi seniai paliktas miškas. Esame kilometro aukštyje. Peizažas išmargintas saulės spindulių, prasibrovusių pro didžiulius kamuolinius debesis, mozaikos. Horizonte matosi lygus visiškai plokščių kalnų kontūras. Rodos, kažkas juos tiesiog nurėžė ir išvagojo didingais upių slėniais.

Beveik virsune...

Virsune!!

_MG_6848 (Medium)

Jau vakarėja, tačiau iki medžių linijos pradžios kitoje kalnų pusėje lieka dar apie 10 kilometrų. Kadangi čia košia šaltas vėjas ir būtų sunku surasti patogią užuovėją palapinei, nusprendžiame iki paskutiniųjų stengtis, kad tik pasiektume pirmuosius medžius kitoje pusėje. Eiti  nelengva, sunkios kuprinės, ledo plotai ir nestabilūs akmenys po kojomis daro savo. Jau beveik sutemus priėjome sudžiuvusius maumedžių krūmus. Susikūrėme kaitrų laužą ir mėgavomės žviežiai iškeptais duonos paplotėliais. Jautėmės nugalėtojai, nors taip fiziškai išsekę dar nebuvome niekada, todėl save palepinome ir chalvos gabalėliu.

 

Rugpjūčio 17 d.
Kiršliai!

Naktis buvo šalta ir drėgna, tačiau ryte netikėtai pasirodžiusi saulutė maloniai sušildo palapinę ir pavyksta maloniai nusnūsti. Puikus saulėtas oras leido šiek tiek pafilmuoti, mat tik iškišę nosis iš palapinės, pamatome prieš mus atsivėrusį nuostabų kalnų vaizdą. Šiandien palei Čiutuki ketiname pasiekti Deloči upelį. Nuo santakos tikimės pradėti plaukti upe žemyn!

_MG_6915 (Medium)

Iš pradžių žygiuojam smagiai ir lengvai per pieveles, karts nuo karto perbrisdami per pelkutes. Tačiau nusileidus žemiau, kaip ir tikėjomės, ėjimas tampa sunkus, nes prasidėjo tankus kalvotas miškas. Krantas status, slidus ir tankiai apaugęs krūmynais. Tačiau per 4 val. pasiekiame kairiosios ir dešiniosios Čiutuki santaką, kur pietaujame. Jau dienas nevalgėme žuvies, todėl spėjome jos pasiilgti. Pačioje santakoje prisigaudome kiršlių. Jie šioje kalnų pusėje aukso atspalvio, o Jaktali ir Kureikoje jie buvo melsvi. Sočiai prisivalgome kiršlių su grybais užkepėlės.

Zemyn link misko

Čiutuki santaka

Kiršliai

Toliau kelias link Deloči tęsiasi per neaprėpiamas uogų plantacijas. Uogienojai jau visiškai violetiniai, o maumedžiai jau pradeda gelsti. Artėja ruduo. Vakare pasiekiame upelių santaką, kuri yra apsupta septynių, kiek aukštesnių nei kilometras kalnų. Vaizdas užburiantis, o fotografijoje jo perteikti  tiesiog neįmanoma. Matyt ši vieta buvo ypatinga ir senovėje klajojusiems evenkų protėviams, nes aplink pilna senų medinių, beveik sutrūnijusių rogių liekanų, keistų medžio konstrukcijų.

 

Rugpjūčio 18 d.
Meškų rojus

Kas gali būti geriau nei gyventi tarp tokių nuostabių kalnų, šalia gyvos upės. Atsikelti, vos už kelių metrų esančioje duobelėje pasigauti kiršlį, jį gardžiai iškepti su čia pat rinktais grybais, ir pusryčiaujant mąstyti apie gyvenimo prasmę. Būdamas čia imi suvokti visiems mums įprastais tapusius dalykus kiek kitaip. Pavyzdžiui, namuose pakanka spustelti vieną mygtuką, kad už penkių minučių turėtum verdančio vandens. O jei nėra elektros, tuomet susinervini, imi keikti kaimynus, valdžią, Rusiją ar Europos Sąjungą. Tačiau niekas nė nesusimasto kiek energijos reikia paaukoti vien tam, kad užkurtum laužą ir turėtum karštos arbatos. Viskas čia įgyja kitą prasmę ir imi susivokti, kad gyvename labai gerai, nes neturime jokių rūpesčių.

Čia gyvena sniego žmogus

Kalnai kalniukai

Nuošalesnėje vietoje nesamae dar buvę

Uogyčių arbata

_MG_7078 (Medium)

Ryte viską darome lėtai, su pasimėgavimu. Mėgaujamės koše, arbata, žuviene, filmuojame, fotografuojame, šiek tiek pažvejojame. Galiausiai iš neišdžiūvusių medžių susikonstruojame katamarano rėmą, susidedame daiktus ir pasileidžiame upe žemyn. Jausmas neįtikėtinas, kai nereikia jokių pastangų tam, kad judėti. Llyginant su tais bemaž 400 km, įveiktais pėsčiomis ir tempiantis prieš srovę, dabartinis mūsų greitis, rodos, viršgarsinis. Plaukdami grožimės kalnų vaizdais, per dvi valandas pamatome 3 meškas – tai ženklas, kad atsibeldėme į visiškai žmonių nelankomas vietas. Viena šleivakojė uogavo labai patrauklioje pievutėje, todėl ją nubaidę, nesigėdijome prisirinkti saldžių ir prinokusių uogų. Gal tai ir ne pats protingiausias poelgis, tačiau buvo labai smagu ir skanu – taip iš meškų mokėmės rasti geriausius uogynus.

Upelio aukštupyje neprisigaudėme kiršlių vakarienei, o prie vakarėjant priplaukėme plačias ramias vietas, kur jų buvo labai mažai, tad taip nieko ir nepagavome. Vakarienei teko valgyti keptus, troškintus ir virtus grybus. Po šio vakaro grybų daugiau nebevalgėme…

 

Rugpjūčio 19 d., pirmadienis.
Kotuj!

Kasnakt tampa vis šalčiau. Tie nelemti miegmaišiai ir pamestas kilimėlis…

Plaukiant žemyn upė palaipsniui tampa vis sraunesnė, kol galiausiai pasileidžia nuo šlaito ištisinėmis rėvomis. Jos nesunkiai įveikiamos, tačiau suteikia progą susimedžioti kiršlių vakarienei! Šią ruošėme jau Kotuj upės pakrantėje, vėlai vakare, įveikę apie 25-30 km. Mūsų kelionės tikslas pasiektas! O pradžioje manėme, kad tai bus neįmanoma.

_MG_7084 (Medium)

_MG_7131 (Medium)

Šiandien šventinis vakaras, todėl ir vakarieniaujame lyg prašmatniame restorane. Pradedame nuo užkandžių – svieste gruzdintų kiršlių skrandukų. Labai gurmaniška, įmantru, skonis primena kalmarą. Belaukiant pagrindinio patiekalo virtuvės šefas pasiūlo stiprios juodos arbatos. Sunku patikėti, bet leidžiama net cukraus įsidėti! Pagaliau patiekiamas gardžiai apkeptas, auksine plutele padengtas kiršlys – įžymiausias šio restorano valgis, atgarsiai apie jį sklando po visą Europą (nepamirškite, kad čia Azija). Nepasikuklinam ir sukertam keturias porcijas. Gera, kai esi sotus. Žinoma, be deserto apsieiti negalime, tad šefas pateikia išskirtinį patiekalą – sviestinius blynelius. Lyg ir visai rimtai jis dar pajuokauja, kad tai blyneliai, kepti iš paskutinių miltų atsargų. Atsižvelgdami į šį faktą mėgaujamės nuostabiu skoniu, kurį dar labiau sustiprina šviežia gervuogių uogienė.

Šventinė vakarienė prie Kotujaus

Po tokios nuostabios vakarienės belieka tik eiti miegoti, mėgautis nakties vėsuma ir upės šniokštimu.

P.S. pradėjome žymėti ir savaitės dienas, nes reiks suspėti į sraigtasparnį, kuris skrenda ketvirtadieniais, o nesižymint, toks beprasmiškas šioje vietoje dalykas kaip savaitės diena, labai greitai užsimiršta.

Comments

  • Vycia

    Super ! Tik su sekancia dalim taip ilgai nedelskit ;)

  • admin

    Jau parasem ir sekancia dali !;)

  • Gediminas

    Super! Pagaliau pradėsit normaliai žvejot :) Laukiam kitos dalies :)

  • KK

    Kam taip delsiate su paskutini1ja dalimi? Ypa2 jei j1 para63 jau... labai 5domu skaityti tik tas laukimas nusibosta :D

  • marcius

    kaip visada šauniai, laukiu tolimesniu nuotuykiu :)

  • Julius

    Norejau pasitikslinti ar Peter, kur su jumis keliavo kartais nera is www.frontsidefly.com komandos? Nes labai jau matytas jis :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *