Blog (Single Entry)

Pasakojimai apie rišėjus. Michailas Kramanenko (Serverjanas)

30Oct
  • Pasakojimai apie rišėjus. Michailas Kramanenko (Serverjanas)

Internetas – tai erdvė, kurioje galime pasidalinti visomis savo žiniomis. Nors jame yra daugybė šlamšto, tačiau žinant, ko ieškai, galima atrasti tikrų perliukų. Taigi ir mums, muselininkams, internetas yra tikrų tikriausia lobių skrynia. Norėdami, kad ir mūsų puslapis būtų bent kiek vertingesnė svetainė, kur galėtumėte rasti įvairių įdomių dalykėlių, nusprendėme pradėti rubriką, kurioje papasakosime apie žvejus ir rišėjus iš viso pasaulio. Interneto pagalba galime rasti be galo talentingus žmones ir su jais pabendrauti, o po to dar ir pasidalinti su jumis.

Taigi pirmasis mūsų svečias – Michailas Kramanenko iš Jaroslavlio, Rusijos. Jį atradome Facbooke: pamatėme žmogų, rišantį klasikines muses ir jomis žvejojantį lašišas. Ilgai neverta pristatinėti, nes viską jums papasakos pats Miša.

DIRTYFLY komanda

Sveiki, bendro pomėgio draugai ir kolegos! Mano vardas Michailas Kramanenko, internete ir žūklės forumuose esu žinomas Michailo Severjano (Михаил Северянин) vardu. Šiuo metu gyvenu Jaroslavlio mieste. Man 36 metai, pagal specialybę esu lingvistas, dirbu prekybos sferoje, tame tarpe esu ir kompanijos “Loop” atstovas regione.

Žūkle domiuosi tiek, kiek save pamenu. Tiksliau būtų pasakyti ne “domiuosi žūkle”, o žūklė yra neatskiriama mano gyvenimo dalis, kažkas daugiau nei vien tik hobis. Žūklė yra tai, kas visada įtakojo ir vis dar įtakoja mano pasaulėžiūrą. Kur, jei ne gamtoje, klausant vandens čiurlenimo ir mėgaujantis aplinkiniu grožiu, galima nuo savęs numesti susikaupusius rūpesčius ir pabandyti tvarkingai sudėlioti savas mintis ir jausmus. Juk tai savotiška meditacija. Tikriausiai dėl to aš galiausiai susidomėjau museline. Ir dėl tos pačios priežasties muselinė man nėra tiesiog žūklės būdas plunksnų kuokšteliu ant kabliuko, o tikrų tikriausia filosofija.

Tačiau iki tol buvo ir žūklė plūdine meškere, prasidėjusi, kaip ir daugeliui, tvenkinyje pas močiutę kaime. Buvo ir pirmasis spiningas, dovanotas tėvų, kai šie suprato, kad jų sūnus tapo žveju. Visa tai buvo tolimais sovietų laikais. Tuomet aš nė nežinojau tokių žodžių kaip “anglies pluoštas” ar “progresyvi koto akcija”… Mano pirmasis spiningas buvo aliumininis su ant plastikinės rankenos užštampuota kaina: “9 рублей 30 копеек”. Būtent šiuo spiningu, prabėgus daugeliui metų, Karelijoje, upėje Pistajoki, pagavau savo pirmąją gyvenimo lašišą. Ši ežerinė lašiša kažką manyje apvertė. Tie pojūčiai ir išgyvenimai, kuriuos man padovanojo stipri ir graži žuvis, kažkokiu būdu daug ką pakeitė manyje ir mano požiūryje į žūklę. Po to mano žvejybiniame gyvenime buvo dar daug įvykių, surištų su spiningu ir trolingu, su lydekomis ir sterkais, bet širdis nuolat veržėsi į šiaurę, pas lašišas. Ir aš važiavau. Kasmet vykdavo plaukimai šiaurinėmis upėmis ir trumpi susitikimai su šiomis pasakiškomis žuvimis.

Šių kelionių metu vis susimąstydavau, kad lašišų žūklė iš manęs reikalauja kažko iš esmės kitokio, kažko gracingesnio ir gražesnio nei gelžgliuko su trišakiu svaidymo į vandenį. Pamenu, mėgdavau stebėti , kai stiprus vėjo gūsis išriesdavo valą į didelę kilpą. Tai man primindavo tai, ką aš kelis kartus mačiau filmuose apie lašišų žūklę museline meškere. Aš jau žinojau, kad yra toks daiktas, kaip muselinė. Tačiau tai buvo kažkas iš kito pasaulio, kažkas nepasiekiamo. Tai tik dar labiau viliojo. Supratau, kad mano susitikimas su museline – tai tik laiko klausimas. Tik norėjosi, kad jis įvyktų kuo tinkamesnėje aplinkoje.

Ir štai 2008 m. vasarą mes su draugais suplanavome plaukimą upe Severnaja, gimstančia Putoranų plokštikalnės gilumos ežeruose ir įtekančią į Žemutinę Tunguską. Vienas mūsų rinktinės komandos narys, mano begaliniam džiaugsmui, buvo muselininkas. Būtent Jevgenijus mane ir supažindino su šiuo žūklės būdu. Viskas įvyko dar idealiau nei aš galėjau įsivaizduoti. Randantis pasakiško grožio Putoranų plokšikalnės kalnų apsupty, aš laikiau rankose muselinį kotą ir bandžiau atlikti savo pirmuosius metimus, pasiųsdamas muselę į greitus upės vandenis, kur gyvena tokios žuvys kaip kiršliai, lenokai, taimeniai… Šiame žygyje aš ne tik pradėjau perprasti metimų pradžiamokslį, tačiau surišau ir savo pirmąją musę, kuria čia pat pagavau pirmuosius kiršlius! Ką čia daugiau ir besakysi, aš iškart supratau, kad muselinė – tai yra tai, ko aš siekiau visą šį laiką, kartais pats to nesuprasdamas.

Mano pirmoji musė buvo panaši į visiems gerai žinomą “Woolly Bugger”. Tuomet, apžiūrinėdamas savo pirmojo mokytojo musių dėžutę, atkeripiau dėmesį į neįprasto grožio įvairiaspalves ryškias muses. Jevgenijus man paaiškino, kad tai musės, skirtos lašišų žūklei. Galimybė pačiam kurti tokią įvairovę gražių musių mane labai viliojo. Žygio pabaigoje Jevgenijus man padovanojo stovelį musių rišimui. Grįžęs namo aš pirmiausiai nubėgau į vietinę žūklės parduotuvę, kurioje buvo galima rasti šiek tiek muselinei skirtų prekių. Dar pasipildęs tuo, ko trūko, kad pradėti rišti pirmąsias savas muses, visa galva pasinėriau į pasaulį, žinomą kaip “Fly-Tying”. Ruduo ir žiema prabėgo gludinant rišimo ir metimo įgūdžius. Ir, žinoma, vaizduotė nuolat jaudino mintimis apie žūklę Kolos pusiasalyje. Iki tol Koloje teko pabuvoti jau ne kartą, bet keliauti ten su museline planavau pirmą kartą. Burtų keliu išsirinkau Varzugą. Tuomet man pasisekė labai gerai pažvejoti. Sugavau daug lašišų ir kiršlių musele, kurias pats ir susirišau. Lašišines muses tuomet rišau naudodamas kailius, o iki klasikinių musių rišimo ir žūklės jomis priėjau vėliau. Kelionės prašymą galite rasti čia.



Klasikinių lašišinių musių grožis mane tiesiog užburdavo. Man atrodė, kad jei kada nors imsiu jas rišti ir jomis žvejoti tauriasias lašišas, tai dar labiau sustiprins gaudant lašišas patiriamus jausmus. Tobulumo pojūtis. Juk idealiai surišta klasikinė musė – tobula, kaip ir pati lašiša. Galbūt būtent dėlto aš visuomet stengiuosi pasiekti to, kad ne tik parodinė musė, dedama po stiklu į rėmelius, tačiau ir darbinės, žūklei surištos musės, atrodytų maksimaliai perfektiškai. Galima amžinai mėgautis tobulu lašišos grožiu, sukurtu gamtos. Amžinai galima stebėti muselininką, ore raitantį idealias muselinio valo kilpas. Ir, žinoma, taip pat ilgai galima mėgautis tobulomis klasikinės lašišinės musės proporcijomis. Galiu tiksliai pasakyti, kad man lašišų žūklė klasikinėmis musėmis – muselinės ir bendrai visos žūklės epogėjus.

Tačiau tam, kad pačiam pradėti rišti ir žvejoti klasika tais laikais, teko įveikti tam tikrus barjerus, pasireiškiančius tuo, kad tarpe muselininkų, su kuriais bendravau tiek gyvenime, tiek internetinėje erdvėje, buvo pasklidęs įsitikinimas, kad klasikinės musės, žinoma, keri savo grožiu, tačiau yra rišamos vien tik dėl estetikos ir žuvį jomis sugauti labai sunku, jei išvis įmanoma. Dauguma vis dar tvirtina, kad kailinės musės žūklėje daug efektyvesnės nei plunksninės. Iškart noriu pasakyti, kad visa mano patirtis (gal kol kas ir ne tokia didelė, tačiau visiškai pakankama, kad leisčiau sau daryti tokias išvadas), o taip pat mano draugų ir kolegų, kurie riša ir gaudo klasika, įrodo, kad klasikinės pluksnasparnės lašišinės musės nė kiek nenusileidžia šiuolaikinėms musėms, surištoms naudojant kailius. Be to, dauguma kailinukių yra tik supaprastinta senos geros klasikos versija! Taip pat buvo manoma, kad medžiagos klasikinėms musėms yra beprotiškai brangios ir jas rasti parduotuvėse yra itin sudėtinga. Taip, jei norime kurti išskirtinai tik dideles prabangias muses rėminimui, tai, be abejonės, kokybiškos aukščiausios gradacijos medžiagos – daiktas ganėtinai nepigus, ir jas įsigyti galima toli gražu ne kiekvienoje parduotuvėje. Tačiau žvejybinėms musėms visai nereikia išleisti krūvos piningų ir paaukoti daug laiko medžiagų paieškoms. Puikiausiai tiks nebrangios plunksnos ir pakaitalai, kurių parduotuvėse šiuo metu netrūksta.

Be jau išvarditnų, dar vienu barjeru, trukdžiusiu įsilieti į šią temą nuo nulio, buvo tas, kad tuomet postsovietinėje erdvėje tik vienetai rišo klasiką ir dar mažesnė jų dalis šiomis musėmis žvejojo. Tiesiogiai perimti tokią patirtį buvo nelengva užduotis. Bet, kaip sakoma, tas kas ieško, visuomet randa problemos sprendimą. Man pasisekė, kad forumuose galėjau bendrauti ir pateikti savo pirmuosius darbus, gauti patarimus iš lašišinės kalsikos meistrų. Ganėtinai ilgai susirašinėjau su Aleksandru Krašenikovu, muselininku iš Maskvos. Aš visuomet jam liksiu dėkingas, kad jis atvirai dalinosi su manimi savo milžiniška patirtimi ir enciklopedinėmis žiniomis šioje srityje. Aš taip pat esu dėkingas likimui, kad šis mane suvedė su Sergejumi Fesko, nuostabiu žmogumi ir išskirtiniu rišėju iš Estijos. Jo neįkainojami patarimai man taip pat padėjo perprasti įvairias rišimo technikas. Ivanas Butko – talentingiausias rišėjas iš Vologdos, su juo daug kartų diskutavome mūsų bendro pomėgio tema. Ir nors aš niekuomet nelankiau jokių specialių kursų, tačiau bendravimas su tikrais savo srities meistrais, be abejonės stipriai paveikė mano virsmą į klasikinių lašišinių ir šlapių musių rišėją.

Labai džiugina faktas, kad Rusjoje, kaip ir visame pasaulyje, šiuo metu stebimas susidomėjimo klasikinių musių rišimu ir žūkle jomis augimas. Nuolat atsiranda vis daugiau ir daugiau žmonių, besidominčių šia tema. Pradedančiajam rišėjui, nusprendusiam išbandyti save rišant kalsiką, manau, pilnai užteks apsiriboti keliomis, sąlyginai nesudėtingomis, tačiau tuo pat metu garsiomis ir dirbančiomis, musėmis: Thunder and Lightning, Blue Charm, Dunkeld, Akroyd it pan. Tai musės, gerai pasiteisinusios žūklėje, o jų rišimui nereikia kokių nors retų ar sunkiai prieinamų medžiagų. Taip pat rišant šias muses gludinami įgūdžiai dėliojant esminius elementus ir proporcijų jutimas. Juk graži musė – tai, visų pirma, proporcinga musė. O graži musė visuomet pagauna daugiau žuvies! Bent jau dėl to, kad tokia muse žvejys labiau tiki. O tai labai svarbu žūklėje! Man asmeniškai labai svarbu, kad musė manyje žadintų žvejo instinktus. Dievunu, kai rišant mano protas piešia žūklės vaizdus, susietus su tuo metu kuriama muse. Tikiu, kad tai musę pakrauna papildoma energija. Kadangi gyvenu pakankamai toli nuo lašišinių upių, tai man norisi, kad kiekviena, prie pavadėlio pririšta musė, maksimaliai įtakotų priartėjimą momento, dėl kurio keliauju šimtus kilometrų, momento, kai po smūgio aname gale sustoja laikas. Gaila, tačiau tai išgyventi tenka ne taip dažnai, kaip norėtūsi. Į šiaurę, į rimtas žvejybines keliones, pavyksta ištrūkti ne dažniau nei du kartus, o kartais dar rečiau. Nors tarp šių kelionių yra galimybė nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Kareliją, kur yra tikimybė pagauti ežerinę lašišą ir upėtakį, o taip pat pamedžioti kiršlius. Šiaip, visuomet stengiuosi išnaudoti galimybę pažvejoti, jei tik tokia papuola. Visuomet, būdamas prie upės, stengiuosi žvejoti klasika.


Be lašišinių musių aš labai mėgstu rišti klasikines šlapias muses ir jomis žvejoti. Šiomis musėmis galima žvejoti tiek lašišas, esant žemam vandeniui, tiek ir kitas žuvis: upėtakius, kiršlius, šapalaus ir kt. Man dabar kiršlius labiausiai patinka gaudyti kalsikinėmis musėmis. Ne kartą šlapiakai gelbėjo, kai kiršliai buvo išrankūs musėms ir pravedimams. Ir tai įvykdavo tiek tolimoje šiaurėje, tiek namų upėse. Klasikinis šlapios musės pravedimas žemyn ir 45 laispnių kampu – tai visuomet nepamirštamos emocijos dėl smūgių jėgos, o žūklė prieš srovę, ypač negiliose rėvose, kartais tampa itin rezultatyvi. Iš klasikinių šlapių musių mano mėgiamiausios ir rezultatyviausios šiuo metu yra March Brown, Wikhams Fancy, Hardy’s Favorite, Greenwell’s Glory, Royal Coachman ir kt. Klasikinių upėtakinių musių tarpe renkuosi Silver Doctor, Jock Scott, Professor, o ypatinga dėl savo reikšmingumo man yra musė, pavadinumu Magalloway. Vienu sezonu ji tikrų tikriausiai žudė viską, kas gyvena upėje, nuo lašišų iki salačių. Prisipažinsiu, daugiau tokios sėkmingos žūklės ja nebepatyriau, tačiau tikiu, kad tai gali pasikartoti bet kuriuo momentu. Todėl visuomet dėžutėje nešiojuosi penketuką tokių musių.

Mėgiamiausios lašišinės musės yra Jock Scott (manau, būtent ja buvo sugauta daugiausiai žuvies), Popham, Dusty Miller, Glen Grant, Green Highlander, Blue Charm. Dirbo ir kitos, tačiau šios kol kas pačios pačiausios. Dižiausią žuvį, sugautą klasikine muse, padovanojo Dusty Miller. Dabar ši musė yra mano “must have” sąraše. Būtent ji šių metų rugpjūtį Varzinos upėje buvo neprilygstama.

Reikia pripažinti, kad man sėkmę žūklėje lėmė tai, kad gimiau Rusijoje, kur, nežiūrint į pasibaisėtiną brakonieriavimo situaciją (ypač valstybinėse upėse), iki šiol išsilaikė ganėtinai didelė lašišų populiacija. Labai norisi tikėti, kad bėgant metams žuvų kiekis jei ne didės, tai bent jau išliks stabilus. Juo labiau, kad prieš akis yra puikūs pavyzdžiai. Daugelyje šiaurinės Kolos pusiasalio dalies upių dėka organizuotos sportinės pagavai – paleisk žūklės, o taip pat veiklos prieš brakonieriavimą, lašišų kiekis didėja. Aš tikiu, kad kada nors gausės ir žvejų, kurie norės ne tik pagauti šią nuostabią žuvį, bet darys tai maksimaliai gražiai, laikydami rankose muselinę meškerę ir tobulomis kilpomis į upės vandenis mėtys klasikines lašišines muses.

Visiems linkiu įtemtų valų!

Comments

  • Vycia

    Nelabai rasi, kas švariau rištu nei Miša

  • Dainius

    Ačiū jums už puikius straipsnius ir reportažus, smagu, kad jūs dalinatės savo patirtim ir informacija !

    • Laurynas

      Džiugu, kad yra skaitančių. Būtų smagu, kad parašytumėt, ką norėtumėt sužinot, nes kartais sunku pasakyt, kas aktualu. Gal mums atrodo aišku, o kitam gūdus miškas.

  • Andrius

    Super!! Tik pavadinime Kramanenko (SERVERjanas) :)) pataisyk turbut Severianin' as turetu but.Beje kada laukt keliones aprasymo sekancios dalies?

  • Justas

    Jau greit :)

  • Laimonas

    Super musės... Šaunu, kad pašnekinot...

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *