Blog (Single Entry)

Denmark

13May
  • Denmark

Taigi štai pagaliau atėjo pavasaris ir mes išlindome iš savo urvų. Gal kiek ir gėda prisipažinti, tačiau po kelionės į Timaną visai pagedome, nes žūklė tapo nebe tokia įdomi. Anksčiau sugebėdavome kiekvieną savaitgalį keliauti prie upės ir žvejoti siekiant kokio nors tikslo: pagauti upėtakį, įvaldyti nimfą, sausą musę ar panašiai. Šiaurėje atsigaudėme taip, kad nebeliko tiek entuziazmo veltui bastytis palei upes. Užtenka vos kelių išvykų, kad pabūtum gamtoje, atsigautum nuo miesto šurmulio ir pasisemtum energijos. Žuvis tapo tik priedu, o ne pagridiniu tikslu. Na, išpindėjome, kitaip nepavadinsi.

Tačiau pagaliau atkuto ne tik gamta, bet ir žūklės troškulys. Jau ir upėtakį kokį norėtūsi sugauti, ir lydekų paieškoti, išnaršyti naujas upes ieškant šapalų, Nemune ar Neryje atrakinti salačius. Vėl galva verda nuo minčių ir idėjų! Nepamirškime ir to, kad jau tuoj tuoj išskris lašalai. Beveik nėra abejonių, kad šią arba kitą savaitę bus šiek tiek pornografijos, kaip ir kasmet!!! Taigi negalvokite, kad žuvome. Tiesiog reikėjo šiek tiek paisėti, susidėlioti mintis, dabar vėl esame tiesos kelyje!

Šį kartą papasakosime apie kelionę į Daniją. Nupsrendėme aplankyti draugą Peterį, kuris gyvena Kopenhagoje. Jis mus labai šiltai priėmė, aprodė Danojos sostinės įžymybes, sodybą, kurioje užaugo ir vaikystės ežeriukus, kuriuose praleido daugybę dienų žvejodamas karpius, lydekas ir lynus. Netgi prižadėjo nusivežti į vieną geriausių Danijos ežerų, kuriame apstu lydekų ir sugauti 7-8 kg aštriadantę nėra kažkoks didelis steuklas. Be to, turėjome galimybę aptarti vasaros planus, mat šį kartą ketiname leistis į šiek tiek sudėtingesnę kelionę, tad reikia dar labai daug ką nuveikti. Bet apie viską iš eilės.

Atskridome į Kopenhagą trečiadienį vakare ir turėjome dar tris pilnas dienas, iki sekmadienio ryto. Gaila, kad nepasilikome ir sekmadieniui, nes tą dieną turėjo įvykti kasmetinė šventė, kai leidžiama žvejoti viename iš Kopenhagos tvenkinių, pačiame miesto centre. Ten niekas nežvejoja ištisus metus, išskyrus tą vieną dieną, tad pasitaiko sugauti rekordinio dydžio lydekų, ešerių, karpių. Bet irbe to daug ką pamatėme. Jau patį pirmąjį vakarą Peteris nusprendė mus nusivesti į gerai žinomą rajoną, vadinamą Christiania. Tai menininkų ir šiaip žmonių prie meno rajonas, kuriame galima labai šauniai pasikultūrinti. Be to, muselininkams ten taip pat įdomu apsilankyti, nes kiekviename kampe kas nors suka “mudleriukus” ir juos pardavinėja arba tiesiog draugiškai dalinasi. Labai keista vieta, bet tikrai šauni! Po gero džiazo koncerto ir poros bokalų alaus, kupini įspūdžių griuvome miegoti. (nuiotraukų iš to vakaro neturime, nes fotografuoti ten rizikinga).

Sekančią dieną susipažinome su Peterio draugu Jeppe, kuris taip pat yra muselininkas. Jiedu kartu turėjo nuveikti pora darbų, o mes tuo tarpu pasižvalgėme po Kopenhagos centrą. Tikrai nuostabus miestas, bent jau ta dalis, kurią matėme. Viskas gražu, iščiustyta, pastatai seni ir labai stilingi. O dar tas pavasaris.. Viskas žydi, žaliuoja, saulutė šviečia. Rodos, ir žmonės čia laimingesni, ir oras skaniau kvepia. Didžiausią įspūdį paliko dviračių skaičius mieste. Tikrai, kad čia daug sunkiau būti partrenktam mašinos nei dviratininko. O kiek dviračių prirakinta specialiose aikštelėse ir šiaip kiekvienoje pakampėje. Tiesiog įstabu… Ir daug problemų taip išsisprendžia, nes nematėme spusčių nei metro, nei autobusuose, nei mašinų kamščių. Kad Lietuvoje taip. Ypač, kai mūsų miestai tokie mažyčiai.

Dienos planas buvo po pietų nukeliauti į parduotuvę pas Mikkel’į. Tačiau jis jau buvo baigęs darbą, tad aplankėme jį namuose. Pasilabinome, aptarėme sekančių dienų planus ir šiek tiek paruošėme įrangą, nes mes neatsivežėme nei meškerių, nei bridkelnių. Vis dėlto, viską gavome. Matosi, kad žmogus pamišęs dėl muselinės. Ričių, meškerių, medžiagų musėms pilnos dėžės. Matyt, tokie privalumai yra, kai dirbi žūklės prekių parduotuvėje. Bet nėra ką čia daug pasakoti, nes iškart po to, kai pasilabinome su Miss Danija, gyvenančia tame pačiame bute, iškeliavome skaniai pavakarieniauti ir pažiūrėti naujausią “Game of Thrones” seriją. Šiandien atgulėme anksti, be jokių nuotykių paieškų, nes rytojuj numatėme kelionę į Peterio tėviškę.

Kelionė traukiniu ilgai netruko, apie valandą. Bet spėjome pamatyti Danijos kraštovaizdį: išnaudotas kiekvienas žemės lopinėlis, kuriame auga rapsai, javai ar dar kokia nors kultūra. O jei žemė nedirbama, tuomet ten ganosi karvės arba avys. Apleistų ištisų žemės plotų, kaip kad pas mus, tikrai nerasi. Viskas panaudojama. Žinoma, tai turi daug minusų gamtosaugos atžvilgiu, tačiau vis tiek geriau, nei tušti laukai, kurie neteikia naudos nei žmonėms, nei gamtai.

Peterio tėvas – be galo įdomus žmogus. Jis didžiąją gyvenimo dalį dėstė universitete humanitarinius mokslus ir net tapo profesoriumi, tačiau tuo pat metu turėjo ir didžiulį kiaulių ūkį. Sunku įsivaizduoti, kaip jis spėdavo viską apeiti, tačiau net ir dabar, būdamas pensininkas ir ne pačios stipriausios sveikatos, jis vis dar laiko apie 30 galvijų. Tai lyg hobis, o ne ekonominės naudos siekimas. Tikrai įstabus žmogus. Ir gyvena senovinėje, daugiau nei 150 metų siekiančioje sodyboje, tradicininiame daniškame name su šiaudiniu stogu. Atrodo lyg koks hobito namukas iš Tolkeino romanų. Aplinkuj medžiai, kalvoti dirbamos žemės plotai, tolumoje sukasi vėjo jėgainės. Gražu, tikrai gražu.

Po sočių priešpiečių keliaujame žvejoti. Aplankėme keturis ežeriukus, kuriuose Peteris praleido visą vaikystę ir paauglystę. Tesugavome vieną vienintelę lydeką, nors anksčiau jų čia būdavo apstu. Kaltę dėl to suvertėme darbininkams iš rytų Europos, kurie čia dirba fermose ir kalėdinių eglučių versle. Žinoma, tikrosios priežastys gali būti ir kitos, tačiau negalima atmesti ir to, kad kas nors viską išgaudė. Ežeriukai mažučiukai, tai padaryti tikrai paprasta.

Nors žūklė nebuvo labai sėkminga, tačiau po vakarienės ėjome greičiau miegoti, nes kitą rytą mūsų laukė tikrieji nuotykiai rimtame, lydekų pilname ežere. O iki jo virš 100 km, tad keltis teks labai anksti.

Riedame sena, gal 20 metų siekiančia Volvo tvarkingais keliais per visokiausias fermas, miestukus ir dirbamus laukus. Pakeliui užsukame į vieno miestuko geležinkelio stotį, kur pasiimame ir Mikkel’į. Belieka pora dešimčių kilometrų iki išsvajotojo ežero. Jį randame sunkiai, nes mūsų gidai jame lankosi pirmą kartą ir tikrojo privažiavimo nežino. Galiausiai, ratais kvadratais paklaidžioję miško keliukais, randame tai, ko iškojome. Iš pirmo žvilgsnio ežeriukas visai neįspūdingas, skaidriavandenis, nedidelis, negilus, vos iki 3, gal 4 metrų gylio, tačiau vyraujanti gelmė apie pora metrų. Šalia stovi ir graži sodyba. O ant tiltuko tinklai su labai didelėmis akimis. Vėliau išsiaiškinome, kad šis ežeras yra privatus ir labai gerai prižiūrimas. Prieš penkiolika metų čia buvo tik daugybė mažų karšių, o dabar čia plaukioja būriai plačiašonių, siekiančių 5-6 kg svorį. Lynai ir lydekos tiek tiek dydžiu, tiek kiekiu taip pat nenuvilia.

Pirmoji lydeka papuola dar tik išbandant naują valą nuo tiltuko. Gera pradžia nuteikia labai optimistiškai. Taip ir nutinka. Ežeras pilnas lydekų, kurios kimba kaip pasiutusios ir visi pakaitomis pagauname po kelias lydekas. Žvejoti nėra labai patogu, nes visiems keturiems tenka viena valtimi, tad žvejojame pasikeisdami. Pagauname visi, tačiau geriausiai sekasi Peteriui, kuris sugauna ir dižiausią lydį, apie 4-5 kg sveriančią gražuolę. Paskui ją atseka ir patinas – matyt, dar nepasibaigęs nerštas.Gaila, daug žuvų nuotraukų nė nepadarėme, nes jas danai iškart atkabindavo, nė iš vandens neiškeldami. Bet bent jau kelias nuotraukas, su didžiausiomis žuvimis, turime.

Vėliau keliavome žvejoti į upę, kur Mikkelis žadėjo mums, kad susikausime su didžiausiomis Danijos lydekomis. Bet, matyt, joms labai nepatiko skaisti saulė arba jos buvo kažkur kitur išplaukusios, kur palankesnės sąlygos nerštui.. Na, po geros valandos tuščio drožimo prigulėme pievutėje ir numigome. Ėch, kaip seniai buvo tas metas, kai galėjai tiesiog atsigulti pievelėje ir pasnausti. Pagaliau baigėsi speigai!

Tačiau tuo viskas nesibaigė, nes dar ketinome keliauti prie jūros ir pabandyti sugauti šlakį – juk tai tikrasis daniškos muselinės simbolis. Prie mūsų prisijungė ir Jeppe su draugu Frederiku. Žūklė nebuvo labai rimta, nes nei įrankiai tam paruošti, nei mes pakankamai rimtai nusiteikę. Be to, bridkelnės, pilnos vandens, labai maloniai nenuteikia. Tačiau sugebėjome sugauti vieną šlakiuką. Mažas, bet vis tiek šlakiukas. Kiti ir savaitę pražvejoję tokio nesugauna 😀 Justas sulaukė kelių timptelėjimų, tačiau jų nerealizavo. Gaila.. Bet vakaras buvo smagus. Kaip ir visa viešnagė Danijoje.

Taigi taip ir pasibaigė mūsų kelionė. Naktį nusigavome į Kopenhagą, kur nusnaudėme pora valandėlių ir iš kart turėjome važiuoti į oro uostą. Tikimės, kad dar ne kartą grįšime, bet jau gerokai rimčiau pasiruošę ir nusiteikę. Danijoje yra ką veikti su museline, tiek jūroje, tiek gėluose vandenyse.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *