Blog (Single Entry)

The Heroes of Timan

30Dec
  • The Heroes of Timan

Lašišų žūklė būtų visiškai neįdomi, jei žinotume kada, kodėl ir ant ko jos kimba. Nežinomybė verčia ieškoti ir atrasti. Nėra nieko malonesnio nei pakeitus musę pajusti smūgį, nors jau keliasdešimt minučių toje pačioje vietoje ne vieną ir ne du kartus praplaukė kitos musės. Ir net tuomet tai visai nereiškia, kad visos žuvys bus tavo. Ir vėl riši naujas muses, bandai, žiūri kas ir kaip.. Galop gimsta istorijos, kartais net legendos. Mes taip pat jau turime keletą musių, kurios buvo sėkmingos ir norime jums apie jas papasakoti.

Musės nuotraukose yra jau panaudotos, apkandžiotos žuvų. Specialiai nerišome naujų, o norėjome parodyti, kaip atrodo darbinė musė po mėnesio kasdieninės tarnybos. Musėms teko atkentėti ne tik lašišų dantis, bet ir nesuskaičiuojamą galybę kiršlių atakų.

SUGERMAN SHRIMP

Pirmoji musė yra “Sugerman shrimp”. Kažkada vartinėjant įvairiausius internetinius puslapius akis užkliuvo už štai šios musės (tikslus puslapis, kuriame pirmą kartą pamačiau musę yra http://theleaper.blogspot.com) Rodos, paprasčiausias airiškas šrimpukas, bet spalvų kontrastingumas iškart atkreipia dėmesį. Musė išsiskiria iš visų kitų, tad gal ir lašišai turėtų patikti, bent jau tokia buvo pirma mintis. Surišti musę yra vieni niekai, tad neilgai trukus beveik pustuzinis jų išsirikiavo dėžutėje.

Jau pačią pirmą dieną, kai nuvykome iki Volongos, ir priėjus labai gražią vietelę šalia didelių uolų, pirmoji lašišinė musė, panirusi į vandenį buvo būtent Sugermanas. Diena buvo saulėta ir šilta, o ir duobė buvo ryškiai apšviesta Saulės. Vos po kelių metimų, sankirtoje tarp ramumos ir pagrindinės srovės, muse susiviliojo 3-4 kg lašiša. Pirma sėkmė, bet šiai musei tikrai ne paskutinė.

Antrą kartą musė pasižymėjo kai nukeliavome iki ežeriuko, iš kurio išteka upelis į Volongą. Jau buvo vakaras, bet, žinoma, pakankamai šviesu. Šukuojant duobę į pagalbą pirmasis vėl buvo pasitelktas Sugermanas. Pačioje duobės pabaigoje, vėl ramios ir greitos srovių sankirtoje, lašiša smūgiavo musę, pasitaškė vandens paviršiuje ir atsikabino. Kitą vakarą tas pats pasikartojo ir Justui. Ir šį kartą žuvis atsikabino.

Paskutinį kartą Sugermanas įordė savo galią, kai stovyklavome šalia lašišų duobės ties Kumuška. Dieną žvejojome mudu su Valiuška, bet nieko gero nepešėme, Nors naudojome skirtingas muses, pora kartų jas pakeitėme, bet vis tiek nieko nepagavome. Po to atėjo Justas ir praėjo su tamsia muse. Tada užsidėjo Sugermaną ir ten, kur ką tik tuščiai pravedė Šerną, dabar įkirto gražuolį lašišos patiną, kuris, labai gaila, po inirtingos kovos pabėgo. Na ir tegu.. Bet bent jau tada, kai buvome Volongoje, Sugermanas geriausiai dirbo šviesesnėmis dienomis.

ŠERNAS

Antroji musė yra šernas. Sėdėjau sau vieną vasaros vakarą kaime ir rišausi muses kelionei. Niekaip nesugalvojau, ką čia dar surišus, kai staiga šovė mintis panaudoti šerno šerius, kuriuos prieš kelerius metus nusidažėme, bet taip niekur dorai ir nepanaudojome. Surišau primąją musę and 12 nr. kabliuko. Sekančią dieną nulėkiau į upeliuką pažiūrėti kaip gi plauks musė su kietu sparnu. Labai nustebau, kai pamačiau, kad būtent šernas dirba greriausiai iš visų. Musė gražiai virpa vandenyje ir lyg koks gyvas padaras šokteli į šoną, į viršų, po to vėl atgal į pradinę poziciją. Kitos musės, kurių sparnai buvo surišti iš lapės ar voverės, nežaidė taip gyvai. Būtent dėl to į dėžutę atgulė ketveriukė Šernų: du tokie, kokius matote nuotraukoje ir du su sidabrine kūno dalimi vietoj raudonos.

Musė ne tik gražiai plaukioti mokėjo, bet ir dirbo savo darbą tikrai labai gerai. Pirmą kartą ji panaudota buvo žvejojant naktį prie duobės ties ežeriuku, apie kurią jau esame minėję. Žvejojau vis keisdamas paeiliui muses, bet vis kažkaip niekas, išskyrus kiršlius, nenorėjo kibti. Nusprendžiau užsidėti šerną, tą su sidabrine kūno dalimi. Šį kartą žvejojau tai, kad į kitą krantą užmesdavau musę apie 70 laipsnių kampu, tad ji šiek tiek priskęsdavo, o srovei pagavus valą, būdavo greitai išnešama iš ramumėlės. Gal kokio trečio pravedimo metu ji už kažko užkliuvo, kirtau, ir tas kažkas pradėjo lėtai judėti prieš srovę. Tik staiga iššoko dideliausias patinas, visas oranžiškai geltonai raudonas, tėškėsi atgal į vandenį ir pasileido į duobės pabaigą. Ten leido pasigrožėti savimi dar kartą, nėrė gylyn, pasimuistė ir nutrūko su visa muse… Dar iki šiol keikiu gamyklinį pavadėlį ir tai, kad surišau papildomą mazgą. Bet ką jau padarysi.

Sekančią dieną buvo sugauta ir visai nedidukė lašišaitė. O vakare Justas tvirtai apsisprendė sugauti lašišą. Šukavo, keitė muses vieną po kitos. Turėjo kibimą ant Sugermano, bet po to vėl niekas nekibo. Galiausiai užsidėjo Šerną. Ir vėl, duobės apačioje užkibo sidabrinė gražuolė. Oj, ko tik ji neišdarinėjo… Šuoliai, bėgiojimai, toks įspūdis, kad įsikabini traukinį. Išties įspūdingas priešininkas, suteikiantis deramą adrenalino dozę.

Tokia buvo pradžia. O vėliau buvo dar smagiau… Sužinome, kad gražioje vietoje, kur vakar, rodos, buvo vieni kiršliukai, šiandien galima susikauti su labai padoriu priešininku. Justas turėjo susirišęs ir gan didelį, 6 nr., Šerną. Jį netikėtai griebia pavasarį ar net praėjusių metų rudenį į upę atplaukusi lašišos patelė. Kovoja tokia žuvis nelabai įnirtingai, bet užtai grožis neišpasakytas… Vis dėlto, tikrą išbandymą Justui surengia patinas, užkibęs vakare. Ir vėl šerno šerkių magiškas virpėjimas išvaro žuvį iš kantrybės. Oj, reikėjo matyti, ką tas kablys išdarinėjo. Lakstė po visą upę, šokinėjo kaip pasiutės, kovėsi iki paskutinio jėgų likučio. Dabar ir mes suprantame, kodėl gi lašišos taip varo iš proto. Tiek emocijų ne kiekviena žuvis sugeba suteikti.

O apniukusį rytą šalia Kumuškos Šernas suviliojo gražią lašišos patelę. Ech, kaip gera atsikelti, nueiti prie upės, ramiai užmesti į srovės liežuvį, įsiliejantį į gilią duobę, ir vos musei praplaukus ramios ir greitos srovių sandūrą, pajusti solidų svorį aname valo gale. Tikrai nuostabus jausmas. Ir nereikia nieko daugiau, nes daugiau niekas tiesiog ir neegzostuoja. Tik upė, tu, žuvis, uolos, miškas, oras… Va tada jauti, kad esi gyvas.

KOLA STYLE

Kola-salmon.ru forume galima surasti daug naudingos informacijos tiek apie upes, tiek apie žūklės taktiką, tiek apie muses. Rusų žvejai riša savotiškas, tikrai labai gražias ir įdomias muses. Tai lyg tarpinis variantas tarp klasikos ir paprastų hairwingų. Ir greičiausiai ne šiaip sau tokios musės rišamos, o dėl to, kad jos buvo sėkmingos ne vieną ir ne du kartus. Timanas yra visai netoli Kolos, tad gal ir musės tos pačios galėtų dirbti? Nors susirišom kelias muses redamiesi nuotraukomis rusų puslapyje, bet būtent ši atnešė sėkmę. Beje, raiba grizzly plunksna, kuri pakeičia klasikoje naudojamą cyplę, ir yra tas elementas, kuris labai būdingas Kolos pusiasalio musėms.

Tiesa, musė pasižymėjo vos vieną kartą, bet tokią akimirką, kai, rodos, nieko jau nebegali padaryti. Žvejojome tryse duobėje ties ežeriuku, vis pasikeisdami. Jau ėjo antras ar trečias ratas, tad buvo išbandyta gera šusnis skirtingų musių – nė dziubt. Ir tik užsidėjus šią musę, paviršiuje nuvilnijo nemažas ratilas ir dvirankis vėl bandė atlaikyti galingus smūgius. Nors žuvis nelakstė kaip išprotėjusi, tačiau ramiai, tausodama jėgas, garbingai kovėsi iki paskutinės akimirkos. Nuostabūs padarai go tos lašišos…

Tiek ir norėjome pasidalinti su jumis. Tiesa, muses bandėme ir Lietuvoje, tik nesėkmingai. Tai visai nereiškia, kad jos pas mus nedirba, tiesiog reikia dažniau žvejoti. Jei susirišite tokias muses ar jau esatę išbandę kažką panašaus, būtinai pasidalinkite savo įspūdžiais ir su mumis.

Comments

  • Ben B.

    Beautiful blog, flies and photographs! I am happy you had success with the Sugerman Shrimp.

  • Laurynas

    Thank you very much! If it's not your blog and amazing flies we wouldn't have taken Sugerman with us.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *