Blog (Single Entry)

Тундра мать part III

28Nov
  • Тундра мать part III

Rugpjūčio 1 diena

Po tokio žygio, atitinkamai ir pasnaudėme – išmiegame 10 val. ir atsikeliame jau vakarop. Šiandien nusprendėme niekur neskubėti ir pailsėti, išsidžiovinti permirkusius iki paskutinio siūlelio drabužius, juolab, kad ir oras tam pasitaikė idealus. Tik va su malkomis čia, švelniai tariant, prastai. Aplinkui tik uolos, mėlynių uogienojai ir maži neūžaugos krūmeliai. Užsispiriame ir net tokiame „mėnulio landšafte“ prirenkame šapelių. Tik keista, kad tenka beveik visa krūva ir sudeginti, nes labai nenori virti vanduo. Vis dėlto, galiausiai mėgaujamės šiltu maistu ir arbatėle.

Nutariame šiek tiek pasivaikščioti, užlipame ant šalia esančios kalvelės, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į beribę tundrą. Kalvelė už kalvelės, apaugusi berželiais keružiais, upės slėnis raudonas nuo mėlynių krūmokšnių, o kai kur tundrą puošia pilkos uolos. Net dūšia atsigauna. Gimsta planas keisti savo maršrutą ir nebegrįžti atgal iki trečios upės, kaip planavome. Nusprendžiame leistis Belaja iki pat žemupio ir iškeisti Sulos lydekas į taurią žuvį.

Naktis turėtų būti giedra ir vėsi. Jau dabar sėdėti lauke šalta, tad prie laužo ilgai neužsibūname. Nakvojame toje pačioje vietoje, o ryt užsimetę kuprines žygiuosime iki intakėlio Belyj Kečvož, nuo kurio jau turėtų prasidėti žuvys. Čia, pačiame aukštupyje, žvynuotųjų kol kas nėra, nes vanduo šiuo metu yra per žemas.

Rugpjūčio 2 diena.

Šiandien nuotaiką pagadina gerokai pasikeitęs oras – vėjuota, lyja, net žygiuoti negalime. Tam, kad greičiau galėtume išeiti, užkaičiame ant dujinės viryklės sultinio ir užkandame džiūvėsių su sūdyta žuvimi. Bet taip jau nutiko, kad atslinko debesis su trenksmais ir žaibais, tad nejučia vėl užsnūstame.

Čia kažkaip labai gerai miegasi, tad praparpiam 4-5 valandas. Oras jau truputį pasitaisęs, tad ruošiamės išeiti. Susikrovus visus daiktus išskyrus palapinę, vėl atslenka gūdus debesis ir tenka tūnoti viduje kol jis praeis. Bet šiek tiek aprimus lietui pagaliau pajudame. Pakeliui oras visai pasitaiso ir mes, apėję kalvą ir kirtę upę, jau ropščiamės į dešiniajame krante esantį kalniuką, kuriuo turėtų būti patogu nueiti iki Belyj Kečvož ir Belaja santakos.

Žygiavimas visai nesunkus. Pakeliui sau renkame baravykus ir jaunus raudonikius. Tundra čia tiesiog nepakartojama! Vienoje vietoje sustojame ir pasislėpę po tentu pralaukiame kol išlies visus lietaus lašus tamsus debesėlis. Jam nujuodavus tolyn į tundrą, žygiuojame toliau.

Nors pernai sau prižadėjome, kad kelio per tundrą daugiau niekada nebandysime kirsti, bet čia ji tiesiog tobula- pagrindas kietas, augalai žemi, užpelkėjusių vietų visai mažai.O ir sutaupome kelis kilometrus. Ūpą kelia ir nuo kalno atsiveriantys nuostabūs upės kanjonai bei skardžiai, tolumoje matosi uolų miesteliai. Sunku suvokti, kaip ir kada susiformavo tokios vietos.

Taip, nesunkiai ir linksmai, be to gerokai greičiau nei planavome, pasiekiame intakėlį. Kadangi sustojame prie labai viliojančios ramumėlės, Laurynas, kol Justas su Valiuška dairosi apie apylinkę tinkamos vietos stovyklai, eina išmeginti laimės. Intake nei dziubt, tad netrukus Valiuškos paskolintas Wolly Bugger jau murgdosi Belaja srovėje. Gal trečiu metimu musė aiškiai užkliūna už akmens, bet tam “akmeniui” pradėjus judėti ir sudavus pirmuosius smūgius, pasidaro aišku, kad ketvirtukas dar nebuvo tokios žuvies pakinkęs. Kova įspūdinga ir netrukus žuvis nurimsta seklumoje ant akmenų.

Nieko sau pirmoje Belaja dovanėlė – 3 kg šlakio patinas, margesnis nei pats margiausias leopardas! Kelios fotografijos atminčiai ir šlakys keliauja į mūsų maisto raciono sąrašą – oj kaip skaniai jis bus suvalgytas kartu su grybais! O Justas su Valiuška netrukus traukia vieną po kito kiršlius. Bet tokius jau „rimtus dėdes“ po 50 cm ir daugiau, nusipenėjusius pratukėlius, kitaip jų tikrai nepavadinsi. Kiekvienas sveria po kilograma ir daugiau, o priešinasi kaip trys tokio pat dydžio šapalai vienu metu.

Štai toks pirmasis pasisveikinimas. Trumpas, nes dangus nežada nieko gero, tad lekiame įkurti stovyklos. Įsismarkauja lietus ir nenurimsta iki pat vakaro, tad po košės ir tradicinės chalvos porcijos einame miegoti.

Rugpjūčio 3 diena.

 

Neaišku, kaip čia geriau aprašyti šią dieną… Labai jau sunku atskirti tikrovę nuo sapno. Bet kaip nors pasistengsime.

Visą naktį labai smarkiai lijo, palapinę siūbavo šaltas vėjas. Tas pats dėjosi ir ryte, tad ilgai lindėjome palapinėje. Bet noras žvejoti toks didelis, kad vis tiek išsiruošiame į žūklę. Apsirengėme, užkandome makaronų košės ir patraukėme link duobės, kur vakar buvo pagautas šlakis ir pratukėliai kiršliai. O tada ir prasidėjo… Labai sunku parinkti žodžius ir sakinius, kurie tiksliai apibūdintų, kaip sekėsi. Jei sakytume, kad puikiai – nusišnekėtume. Įsivaizduokit, ateina Justas prie duobės, 5 metimai – 4 žuvys: 4kg šlakys, pasidabinęs vestuviniais apdarais, 2 kg toks pat spalvingas jo giminaitis ir dvi palijos po pora kilogramų. Ne ką prasčiau sekasi ir Valiuškai su Laurynu. Nueini prie kitos duobės – tas pats!!! Ir taip visur!!

Per dieną kiekvienas pritraukiame daugybę gražuolių šlakių, o gigantiškų kiršlių net neskaičiuojame. Gaudome strymeriais juos vis kaitaliodami, bet daugiau ne dėl to, kad vieni kibesni už kitus, o dėl to, kad juos tiesiog sutaršo taip, kad lieka tik kabliukas. Pabandome nuo paviršiaus pelytėmis ir vabalais – efektas tas pats. Tiksliau, žymiai įspūdingiau, nes tik nukritus masalui sulauki triukšmingos atakos su ratilu, kad visas kūnas pagaugais nueina. Žodžiu…nėra žodžių 😀 Nėra čia ką rašyti, viską reikia patirti…

Užburia baltos upės krantus puošiančios užapvalintos uolos, pilnos skylių ir urvų. Pakrantėje mėtosi gelsvo agato gabalėliai ir suskaldytų ametistų nuolaužos. Aplinkui ramybė ir tyla, tikras svajonių kampelis. Dėl viso šito čia ir atsibeldėme, nors nesitikėjome, kad bus taip gerai…

Rugpjūčio 4 d.

Šiandienos oras puikus! Nė nepalyginsi su vakarykščiais vėjais ir lietaus pliūpsniais. Sėdime sau ant saulytės, geriame arbatą ir tiesiog mėgaujamės buvimu čia. Ėch, rojus be jokių abejonių!

Šalimais ramumoje bulkuoja kiršliai, tad susigundome juos pagauti. Tik jų žūklė taip pat labai savita, nes primena plūdinę ar dugnine: užmeti į ramumos vidurį sausą musė, padedi ant žemės meškerę ir lauki sau išsidrėbęs kibimo. Kiršliai, plaukiodami pirmyn atgal, suranda ir musę, kurią girebia net pasičepsėdami. Labai gaila, kad negalime to parodyti niekam, nes nefilmuojame…

Laurynas su Justu nusprendžia eiti pasivaikščioti aukštyn, kur labai gražios uolos matėsi žygiuojant. Valiuška nusprendžia likti stovykloje ir pasimėgauti ramybe. Visai netoli stovyklavietės stūkso nemažos stačios uolos, virš kurių pastebime skraidančius erelius. Kažkur ten turėtų būti lizdas. Belipdami į kalniuką dar spėjame pilną katiliuką mėlynių prisirinkti – bus tobulas desertas.

Užlipę randame lizdą, susuktą ant stačios uolos atbrailos. Vieta labai graži ir saugi, tad tiems, kurie neturi sparnų ir nemoka skraidyti, geriau nė nebandyti jo pasiekti. Vienas jauniklis, o jų viso yra trys, pasiliko lizde, mums pozuoja. Galiausiai ir šis pasibaido, tad tęsiame savo kelionę.

Galiausiai prieiname apvalainų, vėjo ir vandens nugludintų uolų miestelį. Įamžinę šias vietas į fotaparatu bei į savo atmintį, leidžiamės po truputėlį žemyn. Vėl iki negalėjimo prisivalgome mėlynių – na kaip įmanoma praeiti pro dideles, prisirpusias, maldaute maldaujančias jas suvalgyti uogas???

Čia yra tobula . Ramu, šilta, sotu ir be galo gražu. O visi  galvoja, kad mes čia šąlame ir iš bado stimpame. Na ir tegu, tuo daugiau tokių žmogaus nepaliestų vietų bus…

Nusileidę prie upės randame gražų duburiuką. Čia pabandome laimę ir Laurynas iškart įkerta šlakį. Po to Justas. Kitame duburyje vėl kartu pagauname, pabandome šiek tiek kitokias nuotraukas padaryti, stengiantis užfiksuoti šlakį šuolio metu. Na, šį kartą nepavyksta, bet laiko ir šlakių dar daug!

Grįžę į stovyklą prisikepame žuvies su grybais. Išėjome žvejoti apie 8 val. vakaro, po truputį pradėjus temti. Užslinko tamsūs debesys ir, rodos, gražios saulėtos dienos kaip nebūta. Žemiau esančioje duobėje dedasi kažkas keisto. Stambios žuvys vaiko viena kitą. Tą patį matome ir žemiau esančiose duobėse. Matyt, užėjo nauja šlakių porcija ir jie dabar teritorija nepasidalina.

Bet žūklė tiesiog nesveika… Šlakiai kimba vienas po kito, tik šiandien jie gerokai aršesni, išvynioja visą valą, šokinėja į orą lyg cirko artistai, ir priešinasi su tokia jėga, kad kyla baimė dėl meškerės sveikatos. Žvejojame iki pat vėlumos ir ne tam, kad pagautume, o tam, kad patikėtume, jog nesapnuojame…

Rugpjūčio 5 d.

Šiandien ketiname perkelti stovyklą kiek žemiau, tad pripučiame katamaraną, daiktus su visomis malkų atsargomis sukrauname ant jo ir iškeliaujame. Žinoma, iškart sustojame artimiausioje duobėje pažvejoti. Kimba palijos, šlakiai, kiršliai. Bet įspūdingiausia, kad mus aplanko šiaurinių elnių banda! Nuostabūs padarai, tikrai, kad nuostabūs! Bet jie nėra laukiniai, kai kurie, patys stambiausi ir su didžiausiais ragais, su diržais ant kaklo. Matyt, ir jų šeimininkai nencai kažkur netoliese. Banda ilgai neužsibūna, o paskubomis rupšnodama samanas ir žoles nuskuba kažkur į Belyj Kečvož aukštupį. Mes taip norėjome pamatyti elnius!!!

Leidžiamės žemyn, bandome laimę visose duobėse, kur jau dvi dienas pasakiškai žvejojame šlakius. Tačiau šiandien viskas ne taip, kaip turi būti. Oras prastas, lyja, bet bent jau vėjo nėra, bet vis tiek per tamsu fotografavimui su greitu išlaikymu. O ir žuvys kimba vos ne vos. Per dieną pagauname vos po du šlakius. Kiršliai ir tie labai įnoringi. Įdomu, kas čia jiems pasidarė. Gal mes juos išbaidėme, gal išplaukė, o gal tiesiog nekimba.

Taip per dieną pasiekiame vietą, kur upė įsispraudžia į nuostabaus grožio tarpeklį. Įsikuriame tokioje vietelėje, kad galėtume viską aiškiai matyti. Iš visų pusių mus supa balto smiltainio uolos. Po viena iš jų šiaip ne taip įkuriame laužą. Vėjas šį kartą mums palankus ir gausiai maitina laužą deguonimi. Lietus merkia ir mes, visiškai šlapi ir sušalę, šildomes prie lauželio laukdami eilinės kepto šlakio porcijos. Prikemšame pilnus skilvius ir dar ant višaus grybais užkandame. Niam niam niam, jaunų paberžiukų skonis yra neapsakomas.

Beje, šiandien atlikome inventorizaciją. Košės atsargų dar turime šešiolikai dienų. Cukraus dar tris pilnus butelius, druskos pusantro. Kažkur dingo du iš penkių buteliukų sviesto. Matyt, būsime pametę kažkur pire Volongos. Gaila, kad tiek mažai kavos paėmėme, geriau jau būtume ją vietoj acto ir spirito ėmę. Tiesa, konservų, šokolado ir chalvos turėtų užtekti iki kėlionės pabaigos. Nors dėl paskutiniųjų dviejų produktų neaišku, nes atsargos sparčiai nyksta. Užtai cukraus yra daugiau nei pakankamai, tad tereikia netingėti prisirinkti uogų ir apsisaldinsime gyvenimą kaip reikiant. Mėlynių čia tikrai netrūksta. Jau viena kita girtuoklė sunokusi atsiranda. Norėtūsi dar tekšių kada prisirinkt, tik reikia jų paieškot.

Rugpjūčio 6 d.

Šiandien laisva programa. Nors iš esmės, tai visa mūsų kelionė yra laisva programa. Užtai atsidžiaugiame gamtos grožiu ir ramybe. Kai grįšime namo, vėl kibsime į darbus, tad teigiamos energijos reikia pasisemti kuo daugiau.

Nejučia pradėjome kiekvienas paeiliui virti pusrytinę košę. Vakar virė Valiuška, šiandien Laurynas. Labai neblogas dalykas, nes malonu atsikėlus jau gauti košės porciją, o po to ir arbatos ilgai laukti netenka. Na, su malkom čia tikrai ne pyragai, bet karts nuo karto randame paupyje nemažų šakų, tad renkame viską, ką tik įmanoma sudeginti. Gerai, kad po uolomis galima visas atsargas sausai laikyti, tad nesvarbus ir oras.

Pasistiprinę išsiruošiame į žūklę. Justas su Laurynu nuėjo aukščiau, kur prieš kelias dienas seklumoje būriavosi šlakiai ir labai įspudingai atakuodavo vargšus strymeriukus. Vaizdas tikrai nepakartojamas (na, pakartojamas, nes taip nutikdavo beveik kiekvienu metimu 😀 ) – užmeti strymeriuką šalia kito upės kranto, patrauko kelis metrus ir staiga pamatai kaip iš nežinia kur masalo link pasileidžia torpeda, sustoja, apžiūri bešokinėjanį masalą. Pristabdai pravedimą, o po to staigiai pagreitini ir po stipraus smūgio užverda kova. Nerealu! Tik šįkart užkimba tik vienas šlakis. Kiek žemiau, gilesnėje rėvutėje, Laurynas sugauna du šlakius, o Justas milžinišką kiršlį. Kaladė tiesiog ir tiek… Pernai dėl tokių taparų ėjome iš proto, o dabar kiršlys jau nebe žuvis. Tiesa, sausa muse juos žvejoti labai smagu, bet kovingumu jie gerokai nusileidžia šlakiams. Vis dėlto, kibimas šiandien prastas – sugauname vos po keletą šlakių. Justas ir vieną sidabrinį ištraukia.


Nusrpendžiame grįžti į stovyklą, užkąsti ir eiti toliau žvejoti. Pietums pasikepame žuvis su grybais, išsiverdame arbatos ir dar trintas melynes su cukrumi ir šlakeliu romo ragaujame. Pastarasis patiekalas itin gardus – ir skanu, ir šildo, net žandai nurausta! Bet tai ne viskas, nes prisikepame didelių baravykų galvų. Ant sviestuko pakepta galva, pagardinta druska ir pipirais yra nerealus gardėsis. Šis patiekalas mums tampa tikrų tikriausiu pyragu. Dėl visų šių gėrybių gausos negaila, kad čia nėra laukinių česnakų ir čiobrelių. Jau geriau baravykai, kurių čia labai daug.

Po pietų leidžiamės žvejodami žemyn. Žuvys tokios pat įnoringos. Kiršliai, žinoma, karts nuo karto užkimba, bet mes jų neužskaitome. Stengiamės tik kuo greičiau ištraukti ir paleisti. Kabliukų užkarpėles užlankstėme, tad tai padaryti visai nesunku. Žuvis nė dorai nesupranta, kas čia atsitiko.

Išėję iš tarpeklio į atvirą tundrą, girdime klykaujančius sakalus. Šeimyna, kurią sudaro trys jaunikliai ir tėvai, įsikūrusi ant uolų konglomerato. Tėvai, žinoma, panikoje, suka ratus ir kelia nemenką triukšmą. Jaunikliai sutūpę drauge ant uolos, kurią galima nesunkiai pasiekti, tad nusprendžiame juos šiek tiek pafotografuoti. Vienas jauniklis pasiteikė žiopliukas ir dar nelabai gerai mokėjo skraidyti, tad pavyko labai arti prie jo prisiartinti.

Einant atgal į stovyklą pamtome kaip pro šalį skrendantį paukštį atakuoja sakalas! Iš pradžių pamanome, kad tai vienas iš tėvų savo jauniklį muša, bet po to paaiškėja, kad čia kitos rūšies paukštis, kuris įskrido įskrido į svetimą teritoriją. Vargšelis įkrito į vandenį ir buvo sparčiai nešamas srovės. Bandėm jam pagelbėti, bet aštrūs nagai ir piktas žvilgsnis privertė atsisakyti ketinimų. Praplaukęs kelias rėvas, galiausiai seklumėlėje sugebėjo išsikabaroti į krantą ir pasispėlė po krūmu. Tikėkimės, kokia lapė jo čia nesuras kol pilnai išdžius plunksnos…

Žemiau Justas pagavo dar du šlakius ir upėtakį. Visi prilupom krūvą kiršlių. Na, problemų su žuvimi čia neturėtų būti, tad badauti neteks. Eidami į stovyklą pririnkome baravykį, mėlynių ir malkų. Nors vakare gerokai atvėsi ir prie lauželio jau šalta sėdėti buvo, bet sukirtome keturias keptuves žuvies su grybais, dvi baravykų galvas, arbatos ir pilną katiliuką mėlynių. Šį kartą taip sotu ir gera buvo, kad net chalvos nesinorėjo. Ką jau ten chalva, jei net antro puodelio arbatos nesugebėjome įveikti.

Rugpjūčio 7 d.

Naktį šiek tiek palijo, o ryte dar ir vėjas pakilo, kuris atginė didelį tamsų debesį su žaibais ir trenksmais. Gerai, kad Justas spėjo išvirti košę prieš prasidedant lietui, tad pusryčiavome sau šiltai ir sausai palapinėje.

Dabar vėl oras gražus ir saulėtas. Ruošiamės leistis žemyn bent porą trejetą kilometrų. Neskubėdami susikrauname daiktus ir pajudame. Pakeliui dar sustojame prisirinkti mėlynių. Jų čia tokia gausybė, kad katiliuką pririnkme per 10 min. ir po to prisivalgmėme tiek, kad jau judėti buvo sunku… Oj, tas uogų grožis, dydis ir skonis… Rojus!!!


Valiuška nusprendė šiandien pasivaikščioti ir apžiūrėti tundrą, prisirinkti gybų. Mes plaukdami vis pažvejojame. Laurynas sugauna šlakio patelę ten, kur vakar baigėme žūklę. Agresyvumas ir kovingumas nepalyginamas su kiršliu. Gailą, kad visą likusią dieną kibo vieni kiršliai. Jų kiekis sunkiai nusakomas. Ir dar kokių! 40 cm yra mažylis, o pusmetrinė kaladė yra visiška norma. Buvo vietų, kad kiekvienu metimu užkibdavo po tokį kiršlį, tad galit įsivaizduot, kiek žuvų buvo saugauta praėjus 30 m ruoželį. O kai prisimenam kiršlių žūklę Lietuvoj… Ne, jau jų tai tikrai, kad nebežvejosime.

Staigiame upės posūkuje aptinkame vis dar išlikusio sniego kalną. Netrunkame sutrinti uogas su cukrumi ir pasigaminti gaivaus šerbeto. Va čia tai šiaurietiškas skanėstas! Sudorojame visą katiliuką. Šalimais randame ir žuvies konservų skardinę. Hm… Suprastume, kad iš čia galima eksporuoti kiršlių konservus, bet vežtis į šias vietas juos, yra mažų mažiausiai kvaila.

Toliau plaukimas buvo gan nuobodus, nes aplinkui tik tundra, uolų nėra, o ir plaukimo negali pavadinti normaliu, nes kas keliasdešimt metrų tenka temptis katamaraną per seklumas. Taip per dieną nukeliaujame apie 5 km. Menkas pasiekimas, bet mes juk niekur neskubame. Sustojame ties vieta, kur vėl prasideda uolynai, o kairėje yra ežeriukas, matomas žemėlapyje. Upėje matosi visai gražių duobelių, kur tikimės sugauti ne vien kiršlius. Ryt pasivaikščiosime aplinkui, gal ką rimtesnio sugausime.

Vakarop pradeda niaukstytis, tad paskubomis įkuriame stovyklą šalia uolos, po kuria sukuriame laužiuką. Uola mus puikiai pridengia nuo lietaus, tad vakarojame ilgai. Su malkomis problemų taip pat nėra, nes aplinkui nemažai kadagių. Vakarieniaudami kalbame apie gyvenimą, ateities planus ir praeities nuotykius. Jau visi ir namų pasiilgome, įdomu, kaip ten sekasi artimiesiems. Labiausiai gaila, kad negalime jų pavaišinti dūmu kvepiančiu šlakio kepsniu su grybais.

Rugpjūčio 8 d.

Visą naktį lijo. Tik šį kartą lietus stiprus ir ištisinis. Ir taip 18 valandų. Upėje vanduo pakilo beveik metru ir vis dar kyla. Upeliai, kurie vakar buvo panašesni į šlapimo srovelę, dabar jau tinkami leistis su valtimi. Jei ir toliau taip lis, teks stovyklą perkelti aukščiau, nes kitu atveju būsim nuplauti žemyn. Jau nebe tokia nekalta ir lengvai praplaukiama Belaja atrodo. Bet gal visa tai mums tik į naudą, nes yra galimybė, kad ateis šviežios žuvies. Bet pažiūrėsim, kaip čia viskas bus. Kol kas tai laukiame kol nustos lyti.

Lyti nustojo 20 min. prieš 4 vakare. Tiesa, dar krapnojo šiek tiek, bet bent jau ne tokio stipraus lietaus nebebuvo. Tai antra diena, kai nepagauname žuvies. Pirmoji buvo tada, kai ilsėjomės tik pasiekę Belaja. Šį kartą nepagauname todėl, kad vandens daug, jis drumstas. Bet nepasakytume, kad labai ir stengiamės, nes visai nesinori drožti skęstančiais valais. Ir koks tikslas? Kad sugauti kiršlį? Žuvies atsargų dar turtime, tad nepražūsim.


Nustojus lyti išeiname pasivaikščioti. Sugrįžę vakarojame sau prie laužo ir jaučiame, kad jau šąla. Taip ir praslenka mūsų lietingoji diena.

Rugpjūčio 9 d.

Naktis buvo vėsi. Ryte irgi ne Taškentas, mat sėdint prie laužo šąla kojos ir rankos. Bet tokia jau ta kasdienybė už poliarinio rato.

Vanduo geru pusmetriu nuktito ir krenta toliau. Akmeninė tundra – čia vandens lygis keičiasi žaibiškai. Gal ir su žūkle bus geriau. Tiesa, vos atsikėlęs Laurynas pabado ką nors suvilioti, bet bergždžiai.

Šiandien eisime eisime pasivaikščioti žemyn, iki pat Kumuškos (tai ne ta pati upė, kuri įteka į Volongą). Paisiimame ir dvirankius dėl įvairumo. Taip ir leidžiamės pakeliui vis pažvejodami. Vienoje duobėje 6 nr. Ally’s shripmu labai domėjosi kiršliai, tad dviem egzemplioriais papildome savo maisto atsargas – nežinia kokia neganda vėl gali užklupti. Bet esmė ta, kad net ir tokiomis sąlygomis žuvį pagauti galima. Vanduo vis dar aukštas ir rudas, lyg labai stipri juodoji arbata.

Nukeliaujame iki nemenko kanjono. Upė čia įsispraudžia tarp labai stačių ir gan aukštų uolų, tad vaizdas įspūdingas. Viskas išvagota kalvelių, uolų, lyg kokiam labirinte, tad kelis kartus vienas nuo kito pasimetame. Nusileidžiame prie upės pažvejoti. Sugauname kelis kiršlius ir šlakį (beje, tai buvo paskutinis mūsų sugautas šlakis). Dar kiek pažvejoję, bet nieko gero nepešę patraukiame atgal į stovyklą. Vietovė čia labai atšiauriai atrodanti. Kartais susidaro iliuzija, kad esi ne Žemėje, o kažkokioje kitoje planetoje. Jei esate “Drakonų kovų” gerbėjas, tikriausiai pamenate ir Nameko planetą. Čia vaizdelis labai panašus. Neįtikėtina, kad čia tiek daug gyvybės, uogų, grybų.


Per dieną nuėjome nemažą kelio gabalą, tad teko ir atgal keliauti netrumpai. Bet kirtome kampą per tundrą, tad ilgai neužtrukome. Nuo kalvelės matėsi ir ežeriukas šalia mūsų stovyklavietės. Pakeliui aptikome rogių vėžių ir gražią pievutę, kurioje jie kažkada buvo įsikūrę. Ten ir malkų buvo sukrauta krūva, tad papildėme savas atsargas.


Vakarodami nusprendėme, kad ryt plauksime žemyn iki Kumuškos. Įdomu, kaip mus nustebins nauji vandenys..

Comments

  • BBachas

    Jau kartosiuosi - NEREALU... Super aprašymas, super nuotraukos, super kelionė!!!

  • Mosnos

    Fantastinė kelionė.. tikrai kaip ne planeta žemė :)

  • admin

    Nameko planet :D

  • Imantas

    Kada pratęsimas?

    • Laurynas

      Greitai. Zinau, kad uztrunkam, bet dabar jau ir rimta darba dirbam, tai ne visada buna laiko priset ir padaryti viska. Uzima laiko, jei nori bent kiek geriau pateikti :)

  • albertas

    jeigu ne nuotraukos, sakyčiau - meluojat, taip nebūna. Pasiutę šaunuoliai. Žavinga. Laukiu pratęsimo.

  • Rūta

    Tooooks grožis, net nesitiki :) Beveik "into the wild", tik turint su kuo pasidalinti emocijomis. Super pasistengėt, kolegos medikai!

    • Laurynas

      Ačiū. Matyt, ne mediko siela verčia ten keliaut :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *