Blog (Single Entry)

Тундра мать part II

15Oct
  • Тундра мать part II

Liepos 25 diena

Po ilgos naktinės žūklės kietai miegame ir atsibundame jau gerokai įdienojus. Pusryčiams kepame vakar pagautas kupres ir kiršlius. Dėl pastarųjų skonio ginčytis nereikia, bet kuprė tikrai nepasižymi jokiomis geromis kulinarinėmis savybėmis. O jei atvirai- ji šlykštoka, ir kaip reikiant. Mėsa baltai gelsva, saldi, pertvinkusi riebalais. Fu.. geriau apie jas negalvoti. Užkandame ir palaukę kol nurims pirmasis per šias dienas lietus, lekiame žvejoti į duobę šalia stovyklavietės. Po kelių pravedimų Laurynas kažką įsikinko, pasirodo tai apie dviejų kilogramų sidabrinė lašišaitė.

Ją paleidžiame ir prisigalvoję visokiausių teorijų apie žuvų kibimą ir po lietaus atvesusį vandenį ,kupini įkvėpimo brendame į upę, bet šioje perspektyvioje duobėje daugiau sidabrašonių nepagauname. Nukeliaujame aukštyn patikrinti ten esančių duobių, bet prilupę krūvas kiršlių ir nieko rimtesnio nepešę grįžtame atgal.

Vakarop vėl vis pasikeisdami gaudome sėkmingojoje duobėje prie stovyklavietės. Justo pravedinėjamą 10 numerio šrimpuką griebia rimtesnė žuvis. Tik pakirtus nuo stiprių smūgių suputoja vandens paviršius ir pasirodo sidabru tviskantys žuvies šonai. Po kelių sekundžių žuvis atsipurto nuo kabliuko ir laimi kovą. Tai būtų buvusi pirmoji kada nors sugauta Justo lašiša. Apmaudu, bet matyt taip turėjo būti..

Ir vėl keičiame muses, vis bandome ir bandome, tikime, kad šioje duobutėje lašišų yra ne viena ir ne dvi. Jau sutemus, po tylių ir subtilių Lauryno pravedimų, dvirankis sulinksta ir stambi žuvis pradeda plaukti prieš srovę. Po neilgos kovos apie šešių kilogramų patelė jau krante ir pozuoja trumpoje fotosesijoje. Gražuolės bronziniai šonai, nusėti raudonų taškelių, sublizga poliarinės nakties šviesoje ir vėl pasineria į tamsų vandenį. Laurynas kupinas laimės varto tarp pirštų sėkmingąją musę, o mes su Valiuška vis stebimės, kodėl mums lašišos nekimba.

Jau vėlu , todėl kolegos nuėjo miegoti, o Justas užsispyrė ir liko dar valandėlę pamėtyti. Tikėjimas neapleidžia, nuojauta kužda, kad ta pirmoji lašiša plaukioja būtent čia. Trečia valanda nakties , o saulė jau seniai patekėjusi. Po ilgų pastangų musę užgula žuvis, kuri akimirksniu išvynioja visa valą iki pat bekingo ir kitame duobės gale padaro žvakę. Dar pora smūgių ir margašonė plaukia į kitą duobės galą. Vos įmanoma suspėti vynioti atsilaisvinusį valą, ir vėl žvakė – rytinės saulės spinduliuose sutviska sidabriniai šonai. Po gražios kovos 5 kg sidabrinė, neseniai iš jūros atkeliavusi lašiša jau rankose. Jaudulys užlieja visą kūną, nebepamenu kada paskutinį kartą taip buvo. Pora nuotraukų atminčiai ir pagarbos vertas sutvėrimas vėl plaukioja savo duobėje. Daugiau net nebandau žvejoti, įspūdžių pakaks, metas pailsėti..Sunku užmigti, nes 4 valandą ryto saulė gerokai kaitina ir palapinėje labai jau tvanku.

Liepos 26 diena

Atsikėlę susikrauname daiktus ir ruošiamės žygiuoti aukštyn prieš srovę. Šiandien mūsų planas nueiti mažiausiai 15 kilometrų iki aukščiau esančių senvagių. Eiti sekasi neblogai, žygiuojame sparčiai ir vis pasikeisdami prieš srovę tempiame katamaraną su visais daiktais. Vietomis bandome pažvejoti gražesnėse, perpektyvesnėse vietose, kurių čia nėra daug. Visur vien ramumos, ilgos upių atkarpos panašesnės į lydekines. Gražioje duobėje Justo musę griebia lašišaitė, bet padariusi žvakę atsikabina. Pakeliui upės pakrančių smėlyje randame meškų pėdsakus didesnius už ištiestą plaštaką. Kelionės pradžioje vietiniai sakė, kad prie šitos upės mešką būtinai susitiksime. Tikėkimės, po tokio susitikimo visi draugiškai išsiskirstysime savo keliais.

Šios dienos planą įvykdome ir pasiekiame senvages, kur į upę iš abiejų pusių įteka intakėliai. Vakarienei verdame grybienę su vienu kiršliu. Sėdėdami ant kranto stebime upę, skaidriame vandenyje matosi, kaip, viena kitą vaikydamos ir kaišiodamos nugaras, neršia būrys kuprių.

Liepos 27 diena

Kadangi vietos žūklei prie stovyklavietės nėra įspūdingos, keliamės upe aukštyn iki dešinio intakėlio Travianka. Kylame neskubėdami, vis pažvejodami. Šiame ruože upė visai pasikeičia, atsiranda daug slenksčių ir riedulių, už jų gilios duobės. Vienoje iš tokių Justui lašiša nutraukia valą ir pasilieka sau atminčiai kibiąją musę. Visur pilna kiršlių, kurie, kuo aukščiau, tuo darosi stambesni ir stambesni. Bet jei atvirai, kiršliai pradeda nervinti, kimba beveik kiekvieno pravedimo metu, nors stengiesi pagauti lašišą.

Įsivizduokit, susikaupęs tyliai užmeti ten,kur ką tik buvo išėjimas, o ten bac – kiršlys, ir priešinasi kaip pašėlęs, daro žvakes, triukšmauja. Antro pravedimo metu tas pas, trečio irgi.. Negana to, dar prieš metimą, inkaruojantis, priskendusią musę griebia raibapelekis ir visas metimas žlunga. Galiausiai visa tai pradeda ne juokais nervinti. Kiršliai dažniausiai po 40-45 cm, todėl ir pasipriešinti sugeba. Gerai, kad bent jau valas storas, tai galima per daug nesicackinant juos greitai atkabini ir paleisti.

Vakare kepame kiršlius, prisikertame iki negalėjimo. Vėliau mėgaujamės arbata su chalva ir neskubame eiti miegoti. Palengva pradėjo švisti. Prieš miegą, pasiimame lengvus kotukus ir nueiname į šalia stovyklavietės esančią duobę sausa musele pagaudyti raibapelekių. Nuraminę sportinį interesą ir smagiai patraukę bulkuojančių žuvų, einame miegoti. Tiesa, pavyko sugauti ir kelis po 5o cm.

Liepos 28 diena

Rytinė mankšta – pusmetrinių kiršlių žūklė sausa muse, pasiraitojus kelnes ir basomis įsibridus į upę. Sekasi puikiai, todėl pasigrožėję itin spalvingais kiršliais einame užkąsti.

Šiek tiek žemiau intakėlio yra labai gražios duobės, kur upė įsispraudžia tarp rudai rausvų, aukštų uolų. Ten nukeliaujame ir bandome laimę mojuodami dvirankiais. Neilgai trukus, jau baigiant pravedimą, 6nr. šrimpuką griebia žuvis. Pirma mintis- vėl kiršlys, nes vakar čia jų buvo apstu. Bet po pirmų smūgių tampa aišku, kad tai toli gražu ne kiršliukas. Žuvis plačia uodega taškosi vandens paviršiuje. Po neilgos kovos 78 cm ruda lašišos patelė jau krante. Įspūdžių tiek, kad Justui dreba rankos, sunku patikėti tuo, kas vyksta. Vakar čia bandėme – rezultatas – vieni kiršliokai, o šiandien jų nė kvapo. Turbūt atėjo tikrieji duobės šeimininkai..


Toliau apžvejojame 2km žemiau esantį ruožą, bet tuščiai. Grįždami atgal link stovyklavietės, jau prietemoje, grįžtame prie sėkmingosios duobės. Gaudome pakaitomis, kol duobės pabaigoje Justo pravedamą musę kažkas užgula dusliu smūgiu. Bet nepasikerta. Kyla įtarimas, kad gal visgi čia ne kiršliukas.. Sekančio pravedimo metu, toje pat vietoje, žuvis užtikrintai, kerta per musę. Dvirankis sulinksta ir prasideda įnirtinga kova.

Po pirmų smūgių žuvis parodo savo masyvų veržlų kūną. Po pirmos žvakės stebimės, kokia žuvis spalvinga – įraudusi, parudavusi, neapsakomo grožio. Toliau vėl spaudžiasi prie dugno, be gailesčio vynioja valą ir verčia žviegti ritę, kurios rankenėlė skaudžiai muša per pirštus. Vėl žvakė, pora smūgių ir vėl šuolis į orą. Žuvis tiek įsišėlo, kad ją suvaldyti darosi sunku. Vos ne vos prisitraukus ją prie kranto, ji vėl neria į duobę ir daro žvakės parodydama, kokia ji graži.


Galiausiai, su kolegų pagalba žuvis atsiduria krante. Pasirodo tai patinas!! Sena svajonė ir siekis išsipildė.. Justas paima rudai alyvinį, nusėtą raudonų dėmių gražuolį į rankas. Pamatuojam – 89 cm. Rankos jau seniai taip drebėjo. Nuostabi Timano Dievų dovana. Su visa derama pagarba atsiprašome ir… Ir vakarienei valgome burnoje tirpstančius lašišos kepsniukus. Nė kąsnelis nenueina veltui, net kauliukus paaukojame ugnies deivėms.

Liepos 29 diena

 Rytas prie Traviankos pas mus smagus. M4gaujamės nuostabia kompanija, skanaujame skrebučius ir blynus iš duonos likučių. Kas rašo dienoraštį, kas valgyti daro, o kas bando palaikyti kovinę dvasią.

Susikrovę visą mantą ir pasiruošę žygiui, pilni entuziazmo nutipename ir į sėkmingąją duobę. Lašišų atžvilgiu sekėsi tikrai prastai, bet užtat kiršliai vėl nedavė ramybės. Buvo ir taip, kad kiekvieno pravedimo metu musę griebia 40 – 45 cm žuveliokas.

Šiandien kilsime aukštyn iki Kumuškos. Atstumas apie 5km, bet temptis prieš srovę sudėtingiau, nes upėje daug riedulių, slenkstukų už kurių kliūna katamaranas. Karts nuo karto randame perspektyvią duobę. Tik vienoje iš jų Justui pavyksta įsikinkyti lašišą, kuri išsipurto šerninį šrimpuką.

Pakeliui randame seną, matyt, dar nuo sovietinių laikų geologų paliktą malūnsparnių nusileidimo aikštelę. Viskas aplink apleista, bet matosi buvę žmogaus pėdsakai- mėtosi aprūdijusios bačkos ir sunkiasvorės technikos dalys. Netoli šios vietos randame ypač gražią upių santaką, kur srovė atsiremia į aukštą geltonai rudą smiltainio uolą. Ji nuglūdinta srovės ir laiko, pusapvaliais kampais ir olomis viduje. Po šia uola didžiulė duobė, kuri tikrai teikia daug vilčių, juolab, kad vakare dar pradeda šokinėti šlakiai. Bet įsismarkavęs lietus nuveja mus į palapines ir tenka laukti geresnio oro.

Liepos 30 diena

Rytinį snaudulį sutrukdė anksčiau atsikėlęs ir spėjęs prie upės nubėgti Laurynas. Pažadina džiaugsmingi šūksniai : kelkitės, gana miegot! Kimba lašišos! Pasirodo jis jau pirmu pravedimu metu duobėje įsikinkė gražią lašišos patelę. Valiuška nuskuba į tą pačią vietą, tikėdamasis sugauti savo pirmąją margašonę, o Justas nueina šiek tiek žemiau į ramumas. Ten, atrodo, kažką pagauti butų įmanoma nebent spinigu, nes srovė itin sulėtėja ir greito pravedimo padaryti neįmanoma. Kilo kvaila mintis- užmesti dvirankiu lašišinę musę link kito kranto ir pravesti surinkinėjant valą trumpais trūkčiojimais.Ir ką Jūs manot? Kibimas seka po pirmų trūktelėjimų. Paviršiuje pasirodo sidabrinis šlakys ir akimirksniu atsikabina. Sekantis toks pat metimas- ir vėl kibimas! Justas ištraukia pusmetrinį rudą, kaip upėtakis šlakio patiną. Nuostabos nuslėpti neįmanoma – to tikrai nesitikėjome.


Viskas, dvirankiui metas pailsėti, pasiimame žymiai liaunesnius 4 klasės meškerykočius ir po kelių metimų vėl užverda kova su sidabriniu šlakiu. Su lengvesniu įrankiu žymiai smagiau ir po įnirtingos kovos 56cm šlakys jau rankose.


Kolegoms taip pat šauniai kimba, visi traukiame žuvis ir krykštaujam, kaip vaikai.

Netrukus kyla mintis pabandyti gaudyti nuo paviršiaus. Ir ką Jūs manot, aktyviai vandens paviršių brėžiantį vabalą šlakiai griebia net pasičepsėdami. Nepataiko, apsisuka ir vėl atakuoja.

Kas įdomiausia, nežinai, kokią žuvį trauki: ar pusmetrinį kiršlį, ar sidabrinį šviežią šlakį, ar jau pabuvusį, pasipuošusį rudom geltonom spalvom, ar jau kelis metus upėje gyvenantį sodriai geltona papilve ir taškuotą, kaip leopardas upėtakį.

Žvejyba tikrai kupina žavesio. Visi pagauname po 7 – 9 žuvis, kai kurios viršija ir 60 cm ribą. Žuvų galiausiai pradedame nebematuoti, pasimetame skaičiuje, kiek ir kokio ilgio kiekvienas pagavome. Galų gale, kam to reikia, ir kam apkrauti savo galvą bereikalingais skaičiais.. Žvejojame labai ilgai- iki 6 valandos ryto.

Naktį kiekvienas pagauname ir žymiai rimčiau besipriešinančių žuvų. Traukdami jas Ilgai spėliojome, kokio dydžio turėtų būti šlakys, kad taip sugebėtų pasipriešinti. Kiek buvo džiaugsmo ir gerų emocijų, kai po ilgos kovos į paviršių iškildavo melsvai pilkšvi šonai, nusėti baltais taškučiais ir oranžinės papilvės. Arktinė palija!! Geriau nebesikartosim ir neberašysim , kaip krykštavom ištraukę tokį grožį.

Planuodami kelionę, radome duomenų, kad yra teorinė tikimybė pagauti palijų. Bet niekas nedrįsome pasvajoti, kad taip iš tikrųjų nutiks.
Kupini įspūdžių einame miegoti, rytoj planuojame palikti šią upę ir susikrovę daiktus leistis į žygį per tundrą iki kitos upės. Atstumas nemažas- apie 20 km, kelias nusimato sunkus, todėl reikia gerai pailsėti.

Liepos 30 diena.

Gyvenant tundroje paros ritmas visai susimaišo – žvejojame nuo vakaro iki paryčių, tada miegame iki pietų, kol pavalgome ir susiruošiame žvejoti, vėl vakaras. Taip atsitiko ir šįkart – atsikėlėme jau antroje dienos pusėje, išsirūkėme lašišos ir šlakio, o prie arbatėlės kirtome sumuštinukus su ikrais.

Kraunamės daiktus, ruošiamės žygiui. Valiuška, pagriebęs vienrankiuką ir įsispyręs ilnones kojines į batus, nubėga trumpam prievandens padaryti keletą metimų, atsisveikinti su šia nuostabia upe. Po kelių minučių jau girdėti šūksniai: “Opa! Turiu!”. Iš tolo pamatome, kaip stambi žuvis padaro žvakę palei uolas. Tikrai stambus šlakys, pagalvojame, ir, pagriebę fotoparatus, nubėgame pas kolegą. Kova užtrunka ilgai, nes kotas tikrai liaunas, o žuvis stambi. Pamatome, kad tai visai ne šlakys, o graži lašiša, griebusi paviršiumi pravedinėjamą mudlerį. Reikėjo matyti, kiek džiaugsmi šis įvykis atnešė mūsų draugui – juk tai pirmoji jo kada nors sugauta lašiša!!

Vėliau, atsisveikinę su upe, pradedame žygiuoti. Gal kiek ir kvaila žygį pradėti 5 valandą vakaro, bet mes optimistiškai nusiteikę. 7 km turėtume eiti senu visureigių keliu per mišką, šį atstumą tikimės greitai įveikti. Vėliau teks žygiuoti tundra palei upę ir jos intakėlius aukštyn, paskui per pelkes ir pelkynus perlipę kalniuką pasieksime Belaja.

Ėjimas keliuku žymiai sunkesnis nei manėme: tenka skintis kelią per aukštus berželius, kurie jau seniai užžėlė kažkada buvusį kelią. Pagrindas šlapias, slidus, o dauguma kelio yra kopimas į statų kalną. Žodžiu, po ilgo poilsiavimo – tai visai rimta išbandymas ir apšilimas.

Po 5 km pasiekiame upelio kanjoną, kurio sienos – baltos užapvalintos uolos. Jį perlipę vėl einame medžiais užžėlusiu keliu, kol galiausiai pasiekiame ribą, nuo kurios miškas baigiasi ir prasideda bekraštės, pelkėtos tundros plotai. Tuo metu, kaip tyčia užslenka rūkas, kuris tikrai prastas pagalbininkas stengiantis susiorientuoti tarp kalvų kalvelių. Matomumas pasidaro visai ribotas ir, kaip reikėjo tikėtis, pradėjus temti pasiklystame. Vienas paslieka saugoti paliktų daiktų, o dviese einame be kuprinių einame į žvalgybą – gal pavyks susiorientuoti kur tiksliai esame ir kur toliau reikia eiti. Galiausiai randame mums reikalingą kryptį, bet tuo metu dar pradeda lyti ir darosi tamsoka. Pradedame mąstyti, ar tikrai gerai padarėme išeidami “ant nakties”. Bet kito pasirinkimo jau nebeturime ir judame toliau.

Persikeliame per Kumušką jos aukštupiuose ir einame kalvos viršumi iki dešiniojo upės intakėlio Suchaja Rasocha, palei kurį driekiasi mūsų tolimesnis kelias. Lauke jau tamsu, prasideda rimtas lietus, šalta, pertraukėlės vis dažnėja, nuovargis pradeda kirsti kojas, o nueiti lieka pakankamai nemažai. Galiausiai drabužiai visiškai peršlampa. Vis skatiname save eiti pirmyn, svajodami, kaip pasiekę upę pasistatysime palapinę ir persirengę sausais drabužiais jos viduje virsime karštą arbatą.

Braunamės pro šlapius, iki juosmens užaugusius krūmus. Sustojus pailsėti, nenusiėmę kuprinės atsigulame į samanas ir tik užmerkus akis pradedame sapnuoti.. staiga išgirsti, kaip kolega žadina ragindamas keltis ir eiti tolyn.

Upę pasiekiame 4 valandą ryto, taigi žygiavome naktį per lietų 11 valandų, bet galiausiai pasiekėme tikslą. Sunku nuspėti, kokių staigmenų mums pateiks ši upė….

Comments

  • Vycaia

    Ne, nu nerealu cia ....

  • BBachas

    Vyruciai, uztrukote ikeldami antra dali, bet laukti buvo tikrai verta.... SUPER!!! Neisivaizduoju, ar begali buti geriau :)

    • Laurynas

      Mes irgi galvojom, kad geriau nebūna.. Bet kaip mes klydome... :D

  • BBachas

    Tai kaip suprantu dar bus:) Nu laukiam...

  • Broliukas

    Nesveikai!!! Vaziuosim kada!

  • BBachas

    As pasirasau vaziuoti :)

  • Vidmantas

    Tikrai tikru tikriausi Malaciai! Sveikintina ;)

  • Nerijus

    Fantastika! ;)

  • Ramunas

    Didziule pagarba ir aciu uz gera aprasyma

  • PauliusAr

    Geras, skaitant ir žiūrint foto tikrai nuplauki kažkur toli...

  • Makasas

    Nerealios fotkes, su tom apvaliom uolom ir zuvim..... Nu bet jus gi patys suprantat :)

  • Kęstas

    Sunku net komentarą parašyti. Nerealiai jus čia.. :)

    • Laurynas

      Smagu, kad patinka. O kelionėms tereikia pasirįžti :)

  • Arvis

    Sveiki, kokios firmos ir kokio modelio Polartec dzemperis Liepos 28d. 3-4 nuotrauka? Tas tamsiai mėlynas su aukštu kaklu.

    • Laurynas

      Galima :) Jis pirktas Triturus4e, salia seimo, Vilniuje. Nors jis ir siltas, bet pasiutas labai prastai... Uztrauktukas visai nelaiko. Na, as tai jo visai nedevejau.. :)

  • Darius T.

    Nu tuos vyrukus tai tikrai reikia gyvus pamatyti, cia nerealu - ir kelione, ir aprasymo stilius.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *